Apie OLPC (One Laptop Per Child) jau nemažai rašyta (rasti galima tiesiog Google, arba čia, lietuviškai - elektronika.lt). Kaip suprantu, nemažai šalių jau užsakinėja kompiuterius vaikams, pvz Kolumbija užsako 65.000, Peru projektas apima 260.000 kompiuterių, Peru jau gauna ir t.t.

LR Vyriausybės 2004-2008 metų programoje nemažai šnekama apie kompiuterinio raštingumo kėlimą, klasių įrengimą ir t.t., tačiau apie šį projektią nieko nėra - programa tai 2004-2008 metų, ir ruošiant programą OLPC tiesiog dar nebuvo.

Įdomu - ar yra kas nors planuojama Lietuvoje? O gal tereikia palaukti naujos 2009-2100 m. programos, nes be programos tai niekaip nieko nebus? Bet... - laikas eina, jau pasiruošus projektas gali būti jau pasibaigęs, o laptopai - graži praeitis. Ir programų sulietuvinimui tikrai reiks ne vienerių metų, taigi  projektas vėlgi spės “praeiti pro šalį“...

Na gerai. Nežinau kaip yr, ir panikuoju :) Taigi pasakykit kas nors, kad kas nors daroma, arba kad nereikia pirmokėliam kompiuterių (Peru kaime jų reikia labiau), arba kad idėja niekam tikusi, arba mes turim geresnį planą....  Ir man bus ramu. Ačiū!

PROJEKTAS

MOKOMIEJI KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI (MKŽ)

Mokomieji žaidimai – tai kompiuteriniai žaidimai, kuriuose vyrauja mokomieji elementai. Dauguma šio tipo programų skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams arba jaunesniųjų klasių moksleiviams. Tai gali būti įvairūs galvosūkiai, kryžiažodžiai, modeliavimo žaidimai loginei ir strateginei mąstysenai lavinti.

(Švietimo informacinių technologijų centro apibrėžimas)

Lietuvoje jau yra panašaus pobūdžio kompiuteriniai diskai žaidimų ir pamokų pavidalu, tačiau šioje srityje dar yra kur tobulėti. Štai visos MKŽ, kurias pavyko rasti Lietuvos rinkoje:

KOMPIUTERINĖS MOKYMOSI PRIEMONĖS

(4441) Įdomioji Lietuvos istorija. Meno istorija. – Elektroninės leidybos namai, 2006. Kaina 52,00 Lt

Kompiuterinė mokymosi priemonė – šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis sukurtas „gyvas“

pasakojimas apie Lietuvos meno raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

(4008) Įdomioji Lietuvos istorija. Valstybingumo istorija. The Engrossing History of Lithuania. -

Elektroninės leidybos namai, 2006. Kaina 52,00 Lt

Lietuvių ir anglų kalba parengta kompiuterinė mokymosi priemonė. Šios istorijos esmė - iliustracija, judesiu ir

gyvu žodžiu perteikta bei į animacinius filmus perkelta Lietuvos valstybingumo istorija nuo seniausių laikų iki

mūsų dienų, lietuvių ir anglų kalbomis.

(5263) Dešimtukas. Mokomasis matematikos žaidimas I klasei. Pirmoji dalis. CD. Diana Čedavičienė. –

Šviesa, 2006. Kaina 24,90 Lt

Žaidimas skirtas 6–7 metų vaikų praktiniams matematikos įgūdžiams formuoti ir įtvirtinti. Tai originalus lietuviškas žaidimas, sukurtas remiantis Bendrosiomis programomis ir Išsilavinimo standartais (pradiniam ugdymui).

Veiksmas vyksta pramogų parke, vaiką lydi ir jam padeda kalbantis, emocingas veikėjas Tukas.

(5546) Mokomasis matematikos žaidimas I klasei. Antroji dalis. CD. Diana Čedavičienė. – Šviesa, 2006.

Kaina 24,90 Lt

(5264) Mokomasis kompiuterinis lietuvių kalbos žaidimas I–II klasei (CD). Vida Plentaitė, Daiva Jakavonytė.– Šviesa, 2006. Kaina 29,00 Lt

Šis nuotaikingas animuotas mokomasis leidinys skiriamas I–II klasės mokiniams. Jį sudaro trys pagrindinės dalys:

mokomasis žaidimas, taisyklės ir žodynėlis.

Žaisdami keliausite po Lietuvos miestus, sužinosite, kuo jie saviti ir įdomūs, kokias jų vietas reikėtų aplankyti.

Kiekvienoje stotelėje turėsite atlikti po 10 lietuvių kalbos užduočių – pabraukti ar įrašyti praleistas raides, išspręsti

kryžiažodį, įminti mįsles, išklausyti pasakojimą ir atsakyti į klausimus ir pan.

(5265) Kompiuterinis mokomasis lietuvių kalbos žodynėlis I–IV klasei (CD). – Šviesa, 2005. Kaina 31,20 Lt

Tai pradinių klasių vadovėlių autorės Vidos Plentaitės knygos „Mokomasis lietuvių kalbos rašybos žodynėlis I–IV

klasei“ elektroninė versija. Šioje mokomojoje kompiuterinėje priemonėje I–II ir III–IV klasės mokiniams

pateikiamos rašybos taisyklės su paaiškinimais ir pavyzdžiais.

(5266) Šaltinėlis. Mokomasis žaidimas vaikams (CD). – Šviesa, 2004 . Kaina 30,00 Lt

Pateikti pagal elementorių „Šaltinėlis“ sukurti žaidimai, skirti skaitymo bei rašymo įgūdžių tobulinimui.Žaisdamas

vaikas kartu mokosi elgtis su kompiuteriu bei logiškai mąstyti.

Pateikiant užduotis naudojama animacija, įgarsinimas, įvairūs efektai. Žaidimo metu vaikas „plaukia“ šaltinėliu ir

įveikia žaismingas kliūtis, kurios ir yra mokymosi užduotys. Dar neinantiems į mokyklą tai gali būti pirmoji

pažintis su raidėmis, o pradinukams – puiki priemonė pakartoti įgytas žinias.

PASTABA. Vertingų kompiuterinių mokomųjų žaidimų rasite: http://pradinukas.ku.lt/

TYRIMO ATASKAITA

Buvo atlikta dviejų savaičių apklausa, kuri padėtų sužinoti, ar knygą gali pakeisti šiuolaikinės technologijos. Buvo domėtasi ar apklaustieji naudojasi kompiuteriu, internetu ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Norėta sužinoti kaip mokytojos(ai) sudomina moksleivius pamokų metu.

Buvo apklausta 110 respondentų: 80 studentų VPU socialinės pedagogikos, neakivaizdinių studijų, IV kurso studentai; 20 moksleivių ir 10 mokytojų iš Senvagės vidurinės mokyklos.

Išvados būtų tokios:

• Knygų kol kas nepakeis naujesnės technologijos, bet jos gali papildyti, pagilinti mūsų žinias. Šiuo atveju kompaktinis diskas daug labiau vertinamas kaip priedas prie knygos, o ne kaip knygos pakaitalas. Kompaktiniu disku galėtų pasinaudoti net 70 respondentų iš 110 apklaustųjų, nes jie naudojasi kompiuteriu ir internetu.

• Vaikai labai susidomėję kompiuteriniais žaidimais, net 33 respondentai iš 110. Todėl tikslinga patobulinti šiuos žaidimus ir juos sujungti su mokomąja medžiaga, taip žaidžiantys vaikai geriau įsisavintų pateikiamą informaciją.

• Mokytojos(ai) naudoja vaizdinę medžiagą, bet nepakankamai, nes jos trūksta. Manome, kad tikslinga jiems padėti t.y. išleisti tokį produktą, kaip kompiuterinis diskas prie knygų, vadovėlių, pratybų sąsiuvinių mokymo tikslams.

LEIDYKLA “JADVYGA”

Leidyklos tikslas: orientuojantis į informacinės visuomenės kūrimą, sukurti MKŽ, kurie vaikams suteiks įdomų, patrauklų, uždegantį būdą kitaip, su informacinių technologijų pagalba pažiūrėti į mokyklą ir mokymąsį.

Leidyklos uždaviniai:

• iškelti priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų problemą, suteikiant visą informaciją tiek vaikams tiek suaugusiems (tėvams, mokytojams, mokymo įstaigų vadovams ir plačiai visuomenei);

• pasiūlyti mokomuosius kompiuterinius žaidimus kaip būdą neskausmingai, be draudimų, palaipsniui pereiti vaikams panaudojant kompiuterį ir Internetą pagal tikrąją jų paskirtį – išgauti reikalingą ir naudingą informaciją;

• be savo produkcijos reklamuoti ir visą prieinamą MKŽ produkciją, esančią pasaulyje;

• veikti ne tik komerciniais tikslais, bet ir viešo intereso skatinami, ir ieškoti bendraminčių politikų, verslininkų, mokslininkų ir kitų bendrapiliečių tarpe.

Leidyklos misija: padėti vaikams, žaidžiantiems kompiuterinius žaidimus, turėti iš ko rinktis, tarp smurto ir prievartą propaguojančių žaidimų iš vienos pusės ir tarp MKŽ iš kitos.

Leidyklos vizija: sukurti MKŽ, kurios sugebės vadovėlius pakeisti ir įdomiai, panaudojant garsą ir vaizdą ir interaktyviai suteiks vaikams galimybę žaidžiant mokytis.

• Turimas leidyklos pradinis kapitalas bus tinkamai panaudotas, jei kuriant MKŽ bus įtrauktos žymių dailininkų, rašytojų, poetų, muzikantų, pedagogų pajėgos, patys vaikai. Produktas turi būti neeilinis, geriausias Lietuvoje. Mūsų darbuotojai turės padėti nemažai pastangų, kad suburtų tokią talentų komandą ir ne už dyką. Bus reikalingi ir talentingi programuotojai, dizaineriai. Manau, kad labai svarbu išleisti pilotinį, nors ir ne masiniu tiražu MKŽ.

• Turint tokį vienetinį gaminį, kurį paruošti reikės mažiausiai pusės metų, kitą pusę metų skirti jo populiarinimui. Siūlau informuoti žiniasklaidą, bet nemokėti jiems už reklamą nė cento. Jei jie panorės prisidėti vedami visuomenės dėmesio, tegul skelbia ar ima interviu. Pusę turimų lėšų skirti tam, kad subūrus komandą iš NVO, akademikų, mokytojų, mokyklų vadovų pravesti seminarus mokyklose, tiesiogiai vaikams. Jiems paaiškinti priklausomybės nuo smurtinių kompiuterinių žaidimų žalą ir tiesiog kiekvienoje mokykloje, atvykus į ją suteikti galimybę susipažinti su naujuoju MKŽ nemokamai.

• Manau, likusį darbą nuveiks patys vaikai, kurie pasieks, kad jų namuose ir mokykloje būtų ši programa.

• Bet nuo pat pradžių, dalis leidyklos darbuotojų, viena komanda, privalo rašyti projektus į Europos Sąjungos fondus, stengiantis gauti lėšų MKŽ kūrimui, jo propagavimui ir gamybai. Ypač akcentuojant akciją mokyklose, seminarų svarbą informuojant vaikus ir suaugusius apie smurtinius kompiuterinius žaidimus ir galimybę juos pakeisti naujais MKŽ.

Nuo smurtinių žaidimų laisvalaikiu prie MKŽ!

Nuo nuobodžių vadovėlių, kurių niekas neskaito prie mokymosi žaidžiant!

Sukurkime informacinę visuomenę!

Statistika: Lietuvoje 514 tūkst. moksleivių, mokyklose apie 45 tūkst. kompiuterių, daugiau kaip pusė pedagogų turi kompiuterines žinias, kompiuterius naudoja 59%, o Internetą 46% Lietuvos piliečių, nors Internetas (ir kompiuteriai) pasaulyje atsirado tik 1983, o Lietuvoje tik 1994 metais. Ir tai tik pradžia!

Įvadas

Visiems rūpi vaikai, jų ateitis apsprendžia šalies likimą. Atrodo, kad Lietuvos valstybė nei kiek ne mažiau nei bet kuri kita stengiasi, kad šalies vaikais būtų pasirūpinta. Šeima – valstybės pagrindas, deja, pasitaiko ir ne taip retai, kai tėvai atsisako arba visai nesirūpina savo vaikais. Tradicinėje visuomenėje, tokiais vaikais pasirūpindavo giminės, dažniausiai tai įvykdavo tada, kai vaikai tapdavo našlaičiais, jų tėvai žūdavo ir vaikai likdavo vieni. Šiandieninėje visuomenėje valstybė rinkdama mokesčius kartu užsikrovė didelę naštą pasirūpinti visais, kurie negali pasirūpinti savimi patys. Todėl yra didžiulė pensijų, pašalpų ir kitokių socialinės rūpybos paslaugų bazė.

Šiame rašto darbe norėčiau pakalbėti apie vaikų globą (rūpybą) šeimynose.

Kokia įstatyminė bazė reglamentuoja, reguliuoja vaikų globą? (šaltinis: www.sociumas.lt)

• 1992 m. Lietuva prisijungė prie JTO Vaiko Teisių Konvencijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. ratifikavo.

• 1996 m. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

• 1997 m. Vyriausybė pritarė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programai, kurioje numatomos priemonės, skatinančios nuo prievartos ir smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją, resocializaciją, socialinių darbuotojų rengimą, teisėsaugos institucijų pareigūnų perkvalifikavimą.

• 1997 m. pasirašyta VRM bei Švietimo ir mokslo ministerijos bendradarbiavimo sutartis, kurios tikslas - ugdyti moksleivių pilietiškumą, teisinę sąmonę ir atsakomybę, įvertinti moksleivių, jaunimo teisės pažeidimų būklę pagal vaikų ir paauglių Nusikalstamumo Prevencijos programą. Parengta sutarties vykdymo programa.

• 1998 m. priimtas Vaiko globos įstatymas.

• Atsižvelgiant į tai, kad viena didžiausių socialinių rykščių bei negandų yra narkotikai bei narkomanijos plitimas, LR Vyriausybės pavedimu buvo parengta ir patvirtinta „Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos 1999 - 2003 m. prevencijos programa“.

• 2001 metais įsigaliojus Civiliniam Kodeksui nustojo galioti Vaiko globos įstatymas. Viskas apie vaiko globą buvo perkelta į Civilinį Kodeksą (3 knyga apie šeimos teisę). Ten surašyti pagrindiniai terminai, principai, tačiau smulkesnę vaiko globą privalo reglamentuoti LR Vyriausybės nutarimai, poįstatyminiai aktai.

Civilinis kodeksas išskiria tokias vaikų globos rūšis:

1. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) - laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas - grąžinti vaiką į šeimą.

2. Nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai.

Paaiškinimas:

“Civilinio kodekso 3.251 straipsnis numato, kad globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų, o rūpyba - vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų. “

Skiriamos tokios vaiko globos formos:

1. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje - ne daugiau kaip penkių vaikų globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais - ne daugiau kaip penki vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje.

2. Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje - globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja šešis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais - ne daugiau kaip dvylika vaikų) šeimos aplinkoje.

3. Globa (rūpyba) vaikų globos institucijose (valstybinėse ir nevalstybinėse). Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.

Pagrindinė dalis

Norėdamas daugiau sužinoti apie Įstatymus, reguliuojančius šeimynų veiklą, paskambinau į Vilniaus m. Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Sužinojau, kad Vilniaus m. šeimynų nėra, todėl praktinės patirties su šeimynomis darbuotojai neturi. Pabandžiau gauti teisininko konsultaciją ir ji man išvardijo tris dokumentus, kurie apibrėžia šeimynos veiklą:

• Civilinio kodekso trečioji knyga, kalbanti apie šeimos teisę, kurią jau minėjau.

• LR Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimas Nr. 1033 “Dėl šeimynų įregistravimo...”.

• LR Vyriausybės 2002 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 1037 “Šeimynų nuostatai”.

Pasirodo, kad 2000 m. LR Vyriausbės nutarimas jau nebegalioja. Tada paskambinau į Kauno m. Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kurie turi patirtį, nes Kauno mieste yra net keletas šeimynų. Man buvo paaiškinta, kad šiuo metu jau antri metai yra kuriami nauji Nuostatai Vyriausybėje ir netgi yra manoma, kad tokios šeimynos nebebus steigiamos. Prieš metus pabandžius įsteigti tokią šeimyną Kauno m. tai nebuvo padaryta, nes, išskyrus Civilinį Kodeksą, nėra įstatyminės bazės.

Taigi, bent šiuo metu egzistuojančios šeimynos, matyt, nebus naikinamos, bet ir jos ilgainiui išnyks, nes naujų jau nebeįmanoma įsteigti. Kauno m. Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotoja pasiūlė steigti nevyriausybinius vaikų globos namus, tokie yra Kaune, “Namų židinys”.

Visos šeimynos iki šiol buvo steigiamos savivaldybių, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Man teko panagrinėti emigrantų iš Lietuvos į užsienį problemas. Viena iš problemų, palikti Lietuvoje be priežiūros vaikai, kuriuos prižiūri dažniausiai seneliai, dėdės, tetos, suaugę broliai, seserys, draugų šeimos. Kauno m. yra dešimt atvejų, kai išvykus tėvams buvo įforminta laikinoji globa, paskirti vaikus prižiūrintys asmenys. Balandžio 16 d. Lietuvos TV įvykusiame forume kaip tik buvo sprendžiamos tokių, dėl masinės emigracijos likusių be tėvų priežiūros vaikų problemos. Tokių vaikų Lietuvoje, manoma, yra apie 20 tūkstančių. Mano nuomone, tokiais vaikais geriausiai galėtų pasirūpinti šeimynos, tačiau Lietuvoje šeimynos nyksta. Kauno m. vietoj buvusių šešių liko tik trys. Emigrantų vaikai negalėtų gauti pašalpos – 500 litų, kuriuos gauna šeimynose auginami vaikai, nes jų tėvai išvyko iš Lietuvos vedami noro užsidirbti. Žinoma, jei tėvai išvyktų ir paliktų vaikus gatvėje, savivaldybė privalėtų spręsti jų išlaikymo problemą. Gal tokie tėveliai galėtų mokėti už savo vaikų prižiūrėjimą, nes jie uždirba pakankamai pinigų užsienyje, tačiau palieka savo vaikus, nes nori, kad jie gautų išsilavinimą Lietuvoje, lietuvių kalba ir t.t. Tada reikėtų steigti tokią instituciją, kurioje dirbtų profesionalai, pedagogai, kuriems tėvai patikėtų laikinąją savo vaikų globą ir mokėtų pinigus už vaikų priežiūrą.

Tiesa, šiuo metu savivaldybių mokami 500 litų, skirti vaiko šeimynoje išlaikymui yra tikrai nepakankami. Jei vaikas yra prižiūrimas Valstybiniuose vaikų globos namuose, valstybei tai kainuoja iki 2000 litų (vidutiniškai 1200 litų). Todėl valstybei apsimoka, kai vaikus prižiūri šeimynose.

Lietuvoje (šaltinis: www.socmin.lt) yra 43 šeimynos. Jose auginami 309 vaikai. Paskambinau į vieną iš jų, A. Lagunavičienės šeimyną, kalbėjau su ja ir klausiau apie problemas, sunkumus. A. Lagunavičienė jau prieš 14 metų įsteigė savo šeimyną. Praeitais metai jau tris išleido į platų pasaulį, šiemet išeis dar vienas. Tuo metu, kai buvo įsteigta šeimyna, buvo noras padėti Lietuvai, jos vaikams. Deja, kelias kupinas nusivylimų. A. Lagunavičienė pasakojo, kad nėra jokios pagalbos, nei psichologinės, nei medicininės. Tie 500 litų, kurie anksčiau dar dengė išlaidas, šiandien, viskam pabrangus, tikrai nėra pakankami. Nėra jokių akcijų ar visuomenės paramos, atvirkščiai, ji, prižiūrėdama šeimyną, sulaukia žmonių nesupratimo, kandžių replikų. Jai liko tik pora metų iki pensijos ir po pensijos ji nežada tęsti. Šeimyna bus uždaryta. Jos žodžiais tariant, ji dirbo keturiolika metų be atostogų, neturėdama teisės susirgti ir dirbdama visus darbus: skalbdama, mokydama, prižiūrėdama, valydama ir, jei ne šeimos parama, dukros, kuri ją kartai pavaduodavo, ji tikrai nebūtų išlaikiusi. Šiuo metu jos dukra dirba Vaikų teisių apsaugos tarnyboje ir, gyvendama kartu, tame pačiame name, padeda mamai rūpintis šeimyna. A. Lagunavičienė tikrai turėjo didelę gyvenimišką patirtį šeimynoje, ji net pasiūlė susitikti, nes tikrai yra kuo pasidalinti, o rūpi tai nedaugeliui.

Apie šeimynas mažai teorinės medžiagos. Geriausias būdas apie jas sužinoti, - eiti ir kalbėtis su tais, kurie turi tas šeimynas ir išsiaiškinti, kaip jiems sekasi ir kaip jiems padėti.

Įdomių duomenų radau 2001 m. LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos ataskaitoje.

“...vaiko globos pašalpa naudojama ne tik vaiko, bet ir globėjo bei jo šeimos narių poreikiams tenkinti. Tokie atvejai leidžia daryti skaudžią išvadą - atskirais atvejais vaiko globos pašalpa tampa verslavimo ir globėjo (šeimos) pragyvenimo šaltiniu. “

Konkrečiau apie šeimynas: “Pažymėtina, jog ne visose savivaldybėse palaikymo sulaukia ir šeimynos. Praktika rodo, kad šeimyna yra neaiški, nevisai pavykusi, ir galutinai nesusiformavusi globos forma. Darbui su šeimynomis nėra pakankamos bei aiškios norminės bazės. “

Dar viena problema: “Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Civiliniam kodeksui, į kurį buvo perkeltos pagrindinės globos instituto nuostatos, detalesnis globos santykių reglamentavimas turėjo būti laiku įtvirtintas ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Tačiau to nėra ir iki šių dienų. “

Pažiūrėkime kaip pasikeitė reikalai po penkerių metų.

2006 m. LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos ataskaita:

„Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, išnagrinėjusi Šeimynų įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektus, atsižvelgdama į įstatymo, reglamentuojančio šeimynų veiklą, reikalingumą, taip pat atsižvelgusi į šeimynų atstovų pateiktas pastabas bei pareikštą nuomonę dėl minėtų įstatymų projektų, pateikė savo pastabas ir pasiūlymus dėl minėtų teisės aktų projektų tobulinimo.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, turi būti nurodyta, kad įstatymas reglamentuoja juridinio asmens, kurio teisinė forma yra šeimyna, sampratą, veiklą, teises, pareigas ir atsakomybę, steigimą, valdymą ir veiklos pabaigą. Siūlyta nurodyti, kad šeimynos nariai – pilnamečiai abiejų lyčių sutuoktiniai (šeimynos tėvas ir motina), jų ir (ar) vieno iš jų vaikai, globojami (rūpinami) vaikai. Įstatyme apibrėžiant šeimynoje globojamojo vaiko sąvoką, vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, reikia atsižvelgti į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalį bei kitus teisės aktus ir nurodyti, kad tai laikinai, iki bus išspręstas vaiko globos (rūpybos) klausimas, šeimynoje dėl tėvų (tėvo, motinos) arba kito teisėto vaiko atstovo smurto arba kitaip sukeliamo pavojaus vaikui piktnaudžiaujant tėvų valdžia ir dėl to kylančios realios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, dėl tėvų nepriežiūros, taip pat rastas ar dėl valkatavimo, elgetavimo apgyvendintas vaikas. Taip pat siūlyta nurodyti, kad šeimyna yra globojamo (rūpinamo) vaiko atstovas pagal įstatymą, turintis įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti be tėvų globos likusio vaiko globą (rūpybą), užtikrinti ir ginti jo teises ir teisėtus interesus bei jam atstovauti.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, šeimyna turėtų būti steigiama pagal Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą, taip pat reikėtų nurodyti, kad šeimyna gali būti steigiama ribotam ir neribotam laikui. Savivaldybės tarybos sprendimu įsteigiant šeimyną turi būti patvirtinti šeimynos nuostatai ir sudarytas valdymo organas – paskirtas šeimynos vadovas. Savivaldybės tarybai iki sprendimo steigti šeimyną priėmimo turi būti pateikta savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos teisės aktų nustatyta tvarka išduota išvada apie šeimynos vadovo ir jo sutuoktinio tinkamumą būti vaikų globėjais (rūpintojais).

Atkreiptas įstatymo projekto rengėjų dėmesys, jog projekte nurodyta, kad fizinis asmuo, norintis būti paskirtas šeimynos vaikų globėju (rūpintoju), be šiame įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų reikalavimų, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai turi pateikti minėtame įstatyme nurodytus dokumentus, tačiau projekte nenurodyta kokie dokumentai turi būti pateikti, taip pat pažymėta, kad dokumentai, kuriuos reikia pristatyti savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybai kartu su prašymu globoti vaiką (vaikus), nurodyti Globos organizavimo nuostatuose.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė akcentavo, kad vaiko teisių ir pareigų apimtis nepriklauso nuo to, ar jis auga šeimoje, šeimynoje ar kitokios formos globos institucijoje. Šeimynoje vaikas neįgyja daugiau teisių, taip pat jų apimtis nesumažėja. Įstatymo projekto rengėjai, projekte nurodydami tik dalį vaiko teisių, siūlo įtvirtinti vaiko teisę naudotis visomis Konstitucijoje, šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis ir laisvėmis. Siūlyta nurodyti, kad šeimynoje globojamas (rūpinamas) vaikas turi visas teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose.

Įstatyme, reglamentuojančiame šeimynų steigimą, veiklos principus, globėjų teises ir pareigas, kt. klausimus, turi būti nustatytas terminas, per kurį šeimynos vadovas privalo pranešti apie šeimynos adreso (buveinės) pasikeitimą steigėjui, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Juridinių asmenų registrui.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pažymėjo, kad įstatymo projekte turėtų būti nurodyta, jog šeimyna už savo prievoles turėtų atsakyti tik šeimynai priklausančiu turtu. Įstatymo projekte numatytas draudimas šeimynoms skolintis mokant akivaizdžiai per dideles palūkanas yra labai nekonkretus, todėl, siekiant užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams, tikslinga numatyti, kad šeimynos negali sudaryti paskolos sutarčių, nustatančių palūkanas, didesnes už vidutinę paskolų rinkos palūkanų normą, taip pat pirkti prekes už didesnę nei vidutinė rinkos kainą.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkreipė dėmesį, kad projekte nėra aptarti pagrindiniai reikalavimai (sąlygos) dėl šeimynos veiklos vykdymo, pagrindiniai šeimynos veiklos tikslai ir (ar) uždaviniai, neišsamiai aptartos pagrindinės šeimynos teisės, pareigos ir atsakomybė. Taip pat nėra aiškiai reglamentuota, kokiu pagrindu visos likviduojamos šeimynos lėšos ir turtas, likęs atsiskaičius su šeimynos kreditoriais, yra perduodamas šeimynos dalyviui, nenumatyta šeimynos reorganizavimo galimybė.

Įstatymo projekte nėra aptartas šeimynos vadovo ir jo sutuoktinio darbo ir poilsio laikas, socialinės garantijos, šeimynos buveinės pasikeitimas (šeimynos persikėlimas į kitą savivaldybę) ir pan.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, netikslinga šeimynos veiklą apriboti vienos vaikų kartos principu.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė taip pat pateikė šeimynų atstovų pastabas, kad įstatymo projekte turi būti nustatytos socialinės garantijos šeimynos vadovui ir jo sutuoktiniui. Reikėtų nustatyti, kad vaiko globos išmoka pasiektų vaikus einamąjį mėnesį, įtvirtinti teisę ne konkurso tvarka šeimynos reikmėms įsigyti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį būstą, įtvirtinti steigėjo (savivaldybės) pareigą skirti lėšų šeimynų materialinės bazės stiprinimui, supaprastinti Šeimynų įstatymo projekte numatytą buhalterinę atskaitomybę, nustatyti, kad vaikas su negalia šeimynoje gyvena ir yra globojamas (rūpinamas) iki sulauks 21 metų amžiaus.“

Įšvados

Taigi, pabaigoje, išvadų dalyje buvo toks sakinys:

„...paspartinti Šeimynų įstatymo projekto parengimą ir priėmimą.“

Taigi, kaip matome, iki šiol nėra paruoštas teisinis ir įstatyminis pamatas šeimynoms tinkamai veikti. Jos negali būti registruojamos, esančios negali tinkamai veikti, nes negauna valstybės paramos. Labai dažnai, savivaldybėje pritrūkus lėšų, tie 500 litų nėra išmokami laiku arba mokami dalimis ir šeimyna ir vaikai gali likti be lėšų pragyvenimui ir būtiniausioms reikmėms. Savivaldybės nesugeba užtikrinti tinkamo Įstatymų įgyvendinimo ir rizikuoja pačiu brangiausiu – vaikų sveikata ir gyvenimu. Toje pačioje ataskaitoje dar buvo toks faktas, kad jei iš 556 socialinių darbuotojų etatų, įsteigtų savivaldybėse, kiekvienas pasieks, kad bent vienas vaikas per metus iš socialiai rizikingų šeimų, nepateks valstybės globon, valstybė sutaupys 14.6 milijono litų per metus.

Visi tie dalykai atrodo pakankamai sudėtingi, todėl reikėtų paieškoti pačių problemų šaknų. Pagal JTO Vaikų Teisių Konvenciją, kurią LR Seimas ratifikavo 1995 m. valstybė privalo pasirūpinti kiekvienu vaiku, kuriuo negali pasirūpinti tėvai ar globėjai. Tokiose tradicinėse valstybėse, kur iki šiol labai stiprios šeimos tradicijos, o skyrybų procentas labai mažas (Vid. Azijos, musulmonų šalyse) dažnai nėra nei senelių priglaudų, nei vaikų globos įstaigų, todėl, kad šeimos yra stiprios, giminystės ryšiai svarbūs. Jei jų nėra – griūva visa natūrali struktūra ir jos dirbtinai, net ir skiriant milžiniškas pinigų sumas ar pakeliant mokesčius iki maksimumo, nebus galima pagerinti. Pinigais bus piktnaudžiaujama, mokesčiai bus slepiami, atsiras visokių fobijų, iškrypėlių, o įstatymai nevykdomi. Vienintelis ir teisingas būdas išspręsti šias problemas – stiprinti šeimos institutą, neįsileisti abejotinų dalykų į masinės informacijos priemones, saugoti vaikus ir jaunimą nuo dalykų, kurie skatina seksualinius santykius ne santuokoje. Maža to, gerbti šeimą, kaip svarbiausia šalies vertybę (tai yra Lietuvos Konstitucijoje, deja, tik ant popieriaus...) ir ruošti vaikus, paauglius šeimai jau darželyje ir mokykloje, nepamiršti visų formalių ir neformalių ugdymo būdų iškelti šeimos vertybėms, to niekada nebus per maža. Šeima visų pirma yra meilės mokykla, ir kiekvienas, kuris negali užaugti tokioje šeimoje tampa dvasios invalidu, kaip augalas, kuriam trūko šviesos, šilumos ir maisto, netaps stiprus, išvaizdus ir ilgaamžis.

Pačių šeimynų idėja yra gera, tačiau valstybės institucijos ją palaiko tik formaliai, įstatymai nėra vykdomi. Savivaldybės piktnaudžiauja savo valdžia, problemos stringa biurokratų labirintuose, žmonės nusivilia ir nesiima daryti net ir tų gerų darbų, kuriuos galėtų, nes daug kontrolės, popierizmo ir mažai realios paramos. Žinoma, visada atsiranda tokių, kurie paima auginti vaikus šeimynose tik tam, kad išlaikyti save vaikų sąskaita, tada atsiranda kontrolės būtinybė ir užsisuka ratas, kuriam nėra galo. Kad jis neprasidėtų, reikia tikrų tėvų, atsakingų, kurie kuria šeimas, galėdami ne tik pasirūpindami savimi, bet ir savo vaikais. Tėvai atsiranda iš vaikų, kurie užauga panašūs į savo tėvus ir pakeisti situaciją prireiks arba naujos religijos arba ištisų kartų nesėkmių, kurios akivaizdžiai įrodys kaip elgtis yra gerai. Tą negalės padaryti jokios socialinės ar švietimo reformos. Kas gali išspręsti neištikimybės šeimoje problemą ar sustabdyti paauglių seksualinius santykius? Nuo to ir prasideda šeimos žlugimas. Realiai, mūsų dienų Vakarų pasaulis, neturi ideologijos, siekiama tik materialinės naudos, išaukštintos individualistinės, privatumo vertybės, bet nėra visuotinės gerovės idėjos, krypties, kurlink eina šalis, visuomenė ir pasaulis. Todėl daugelį traukia islamo tikėjimas, kuris, nors ir būdamas perdėm žiaurus, neturi tų iškrypimų ir blogybių, kurias propaguoja demokratiškos šalys. Krikščionybė yra pernelyg susiskaldžiusi, kad apskritai galėtų bet kur judėti. Metodinės ir techninės priemonės nieko nepakeis iš principo. Vakar, apsilankius M.Mažvydo bibliotekoje ir pastebėjus senyvą vyriškį, naršantį „juodos“ pornografijos puslapius, ir apie tai pranešus darbuotojai, jis viso labo tik mandagiai buvo įspėtas to nedaryti. Mano nuomone, toks žmogus turi būti, iškvietus apsaugą, išvestas iš bibliotekos, jam atimtas bilietas be teisės sugrįžti. Bibliotekos darbuotoja man subtiliai užsiminė apie „privatumą“, bet tai juk „viešoji“ biblioteka, sukurta vardan viešo intereso, tai apie kokį privatumą mes kalbame?!

Iš www.bernardinai.lt 2006 09 13 (Daiva Valevičienė, "Kauno diena"):

„Valstybiniuose ir nevyriausybiniuose globos namuose augantiems vaikams lėšų bus skiriama vienodai

Per pastaruosius 15 metų Lietuvoje ketvirtadaliu sumažėjo vaikų, tačiau likusiųjų be tėvų globos padaugėjo beveik keturis kartus. Statistikos departamento duomenimis, 1990-aisiais vaikų ir kūdikių globos namuose gyveno 4007 vaikai, pernai - jau 14,5 tūkstančio.

Jiems išlaikyti iki šiol būdavo skiriamos labai nevienodos sumos - nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų per mėnesį. Dabar situacija keisis iš esmės. Net kelios ministerijos apsvarstė Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pateiktus siūlymus ir jiems pritarė - kiekvieną tėvų globos netekusį vaiką lydės pinigų “krepšelis”, kurį jis atsineš ten, kur gyvens.

Laikas keisti taisykles

“Didžiausia išlaidų dalis, skiriama valstybės globojamam vaikui, išleidžiama globos įstaigos darbuotojų darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui. Tiesioginėms vaiko reikmėms lieka apie 30-40 procentų pinigų. Jeigu vaikui reikalinga globa, jam turėtų būti skirtas “krepšelis”. Nesvarbu, kokio tipo globos įstaigoje ar šeimoje vaikas gyvena, jis neturi prarasti jam skirtų pinigų”, - sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.

Birželio pradžioje, apsvarsčius Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pateiktą ataskaitą, Seimas priėmė nutarimą rengiant 2007 metų biudžetą atskira eilute išskirti lėšas vaiko gerovei užtikrinti ir patvirtinti sudėtinį vaiko globos “krepšelį”, diferencijuojant lėšas vaiko globėjo atlyginimui už darbą bei vaiko reikmėms. Jau nuo ateinančių metų sausio savivaldybių biudžetai gaus tikslines dotacijas likusiųjų be tėvų globos vaikų socialinei globai. Jų dydis nebepriklausys nuo to, kokio pavaldumo įstaigoje ar globėjų šeimoje vaikas bus auklėjamas.

Globojamam vaikui skiriamo “krepšelio” dydis priklausys tik nuo to, ar reikės papildomų paslaugų, gydymo. Dabar yra baigiama kurti jo apskaičiavimo metodika. “

Tą patį reikėtų padaryti ir su formalaus vaikų švietimo įstaigomis, kad jei tėvai nusprendžia leisti savo vaiką į privačią mokyklą, ji gauna tą patį valstybės išlaikymą kaip ir valstybinė. Valstybė neprivalo visko daryti ir kontroliuoti pati, privati žmonių iniciatyva yra tai, kas gali išspręsti daugelį problemų. Nereikia jos stabdyti ir valstybinės institucijos neturi trukdyti, o atvirkščiai tarnauti ir padėti piliečių privačioms iniciatyvoms, ypač tokiose skaudžiose srityse kaip vaikai. Savivaldybės turėtų skelbti konkursą, kas gali pigiau ir geriau spręsti vieną ar kitą socialinę problemą, o privatūs asmenys ar visuomeninės oranizacijos, laimėję konkursą, ir savivaldybės stebimi, galėtų išspręsti daug problemų ir pasitarnauti kitiems.

Literatūros sąrašas

1. www.bernardinai.lt

2. www.sociumas.lt

3. www.socmin.lt

4. www.sec.lt

5. www.lrs.lt

6. www.tm.lt

Įvadas

Žmogaus raida skiriasi nuo visų likusių gyvūnų tuo, kad žmogus turi atsakomybę už savo dvasinį augimą. Visi likę gyvūnai auga kaip užprogramuoti, jie remiasi instinktu, kuris neleidžia nukrypti nei į dešinę nei į kairę ir rūpinasi tik kūno reikmėmis. Žmogus taip pat turi viską, ką turi gyvūnas, bet turi ir daug daugiau – laisvę kurti ir mylėti, įskaitant galimybę keisti ir valdyti gamtą ir save.

Tiesa, jei paimti žmogų kaip po tokį, jis yra daug mažiau prisitaikęs ir silpnas, kad išliktų: vaikai, kaip jokie kiti gyvūnų jaunikliai gamtoje, kurie tik gimę, jau kartais gali pasirūpinti savimi, reikalauja tėvų priežiūros net iki aštuoniolikos metų. Žmogaus vystymesi viską nulemia ne gamtos duotas fizinis augimas, ne dantys ir nagai ar greitis ir šoklumas, bet žmonių sugebėjimas susikurti ir keisti aplinką, prisitaikyti ją sau.

Raidos psichologija nagrinėja tris pagrindines sritis:

1. Fizinę, apimančią kūno pasikeitimus.

2. Pažintinę, apimančią mąstymą ir kalbą.

3. Psicho-socialinę, apimančią asmenybės raidą, emocijas ir tarpusavio santykius su kt. žmonėmis.

Raidos psichologija susiduria su keletu problemu: kas svarbiau prigimtis ar ugdymas, brendimo ir mokymosi tarpusavio ryšys, kaip vyksta žmogaus raida. Ankstyvieji raidos psichologijos pradininkai, tokie kaip S.Freud, nustatė pagrindines raidos teorijos sąvokas, bet rėmėsi išskirtinai fizinėmis ir instinkto nustatytomis žmogaus sritimis. Tačiau žmogus turi sukūręs ištisas civilizacijas, egzistuoja tokios sritys kaip socialinės, kultūrinės, religinės ir kitos, ne mažiau, o dažnai labiau reikšmingos atskiro žmogaus gyvenime.

Žmogaus augimas ir keitimasis ypač ryškus pirmaisiais jo gyvenimo metais. Šiame referate ir pasistengsiu išdėstyti apie pirmus vaiko gyvenimo metus, taip vadinamą kūdikystę. Tiesa, yra nustatyta, kad vaikai, nepriklausomai nuo jų tėvų kultūros, religijos, rasės ir tautybės vystosi panašiai. Netgi tai, kad vaikas gali būti gimęs aklas ar/ir kurčias, ne perdaug įtakoja ir skiria jo augimo raidą nuo sveikų kūdikių. Ir yra žinoma, kad nesirūpinant ir neauklėjant vaikų, jiems praradus tėvus ar panašiai, jų raida gali negrįžtamai sutrikti.

Išvados

Tikrai daug teorijų, kalbančių apie žmogaus raidą: psichoanalitinė teorija (S.Freudas), Eriksono teorija, kognityvinė teorija (Piaget), informacijos apdorojimo požiūris, biheviorizmas, socialinės kognicijos kryptis, etologinė teorija ir kitos remiasi kokiu tai filosofiniu požiūriu į žmogų.

Dažnai yra išryškinama kokia tai viena sritis ar įtaka (pvz.: paveldimumas ar aplinka, intelektas ar emocijos), kai kada stengiamasi supaprastinti žmogų iki kaip įmanoma siauresnių rėmų, aiškinant jo elgesį tik per nerimą, pusiausvyrą ar seksą. Kaip tvirtina “Raidos psichologijos” autorė Rita Žukauskienė nėra vienos vyraujančios teorijos.

Nėra supratimo kas yra normalus vaikas ar idealūs tėvai, todėl neįmanoma paaiškinti kas yra normalu ir nenormalu, kas universalu, o kas kintama ir sąlygiška.

Aš siūlyčiau naują požiūrį į žmogų, naują teoriją, kuri mano manymu, sugeba suvienyti visas egzistuojančias: tai Susivienijimo filosofija.

Joje žmogus Dievo kūrinys, sukurtas iš Kūrėjo noro turėti meilės objektą. Ta vieta žmogaus dvasioje, kuri nori mylėti ir būti mylima, galėtume pavadinti Širdimi. Ji ir yra visų raidos procesų variklis. Tas noras verčia žmogų tapti Žmogumi iš didžiosios raidės.

Kiekvienas tampa vaiku ir mokosi atsakyti į tėvų meilę, vėliau, turėdamas brolių ir seserų, išmoksta su jais dalintis, jais rūpintis, išmokęs tobulai rūpintis savo seserimi ar broliu, vyras ar moteris subręsta ir pasiruošia šeimai, kuri yra jau nauja meilės mokykla ir jokie vadovėliai ar teorijos jos nepakeis. Ten vyras ir moteris susivieniję kuria nauja gyvybę ir perduoda savo paveldą iš kartos į kartą.

Taigi, meilė svarbesnė net už gyvybę, nes ją gimdo ir perduoda amžinai. Tėvai amžinai gyvi savo palikuonyse.

Šie principai yra universalūs ir negali būti paneigti. Pradėjus nuo jų, galima tinkamai vadovauti vaiko raidai.

Centrinis mūsų uždavinys šiandien yra pasiekti, kad kiekvienas galėtų sukurti šeimas, kuriose sutuoktiniai visą gyvenimą būtų ištikimi vienas kitam, o iki vedybų tinkamai paruošti, neturėję griaunančios ikivedybinių seksualinių santykių patirties.

Tik tokios šeimos sugebės užauginti vaikus, galinčius įveikti egoizmą ir aukotis kitų labui. Tik atsiradus tokioms šeimoms, galėsime kalbėti apie patriotus politikoje, biznyje ar kultūroje. Dar daugiau – mes pamatyrime ne vieną šventą žmogų, kuris mylės kitą šalį, net aukodamas savąją.

Ir galutinis tikslas yra mylėti kaip myli Dievas, žiūrėdamas į visus žmones kaip į brolius ir seseris, kaip į vieną šeimą.

Deja, šiandieninėje situacijoje, kurioje yra pernelyg išaukštinamas žmogus, kuris yra silpnas, savo fizinių poreikų vergas, neturintis vertybių, vartotojas, materialistas, individualistas, mes negalime sukurti gerovės. Laimingas, nes turi visą materialių gėrybių krūvą, nelaimingas, nes bijo ir nesupranta kas jis toks. Teorijos leidžia jam išsirinkti kurti biseksualią, heteroseksualią ir t.t. šeimą, santykius, bet dėsniai, pagal kuriuos sukurta visata, yra negailestingi. Juos pažeidus mes turime didžiulį skaičių savižudžių, narkomanų, prievartautojų, pedofilų, alkoholikų, AIDS aukų ar tiesiog ištvirkusių, be atsakomybės žmonių, egoistais vadinamų.

Mano giliu įsitikinimu, ne vaikai ar paaugliai pergyvena krizes, o suaugę, nežinodami kaip elgtis su Dievo kūriniais, juos laužo ir žeidžia.

Turiu du vaikus, berniuką ir mergaitę, ir pasigedau studijų, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės, jų charakteriai. Jie negali būti vienodi, nes net fiziniai skirtumai tai įrodo. Moteris yra patogi vaikus auginti, jos kūno sudėtis tam pritaikyta. Vyras siaurais klubais ir plačiais pečiais tikrai geriau tinka eiti į aplinkinį pasaulį ir jį valdyti. Moteris labiau tinka sėdėti ir prižiūrėti vaikus. Jau nuo mažens mano sūnus sapnuoja karą, eina kariauti. Mažoji, jaunesnė jo sesutė, verkia ir mėgsta kai ją kas nors pakelia, pagelbsti, apgina. Jai patinka būti silpnai, nors jai dar nėra dviejų. O sūnus kalba apie karus, kuriuose buvo, kai mes (t.y. tėvai) dar nebuvome gimę.

Manau, kad vaiko raida turi vystytis Dievo meilėje, kurios apreiškėjais vaikui turėtų būti jo tėvai. Tada ji būtų natūrali ir laisva. Tėvais tapti galima fiziškai ir tokie yra beveik visi, tapę tėvais. Tačiau kas yra TĖVAI širdyje, kurie jau buvo VAIKAIS, BROLIAIS ir SESERIMIS, VYRU ir ŽMONA ir tik praėję šiuos etapus ir tapę geriausiais juose, bus idealiais tėvų vaidmenyse.

Deja, yra prarastas ryšys su Kūrėju, su šaltiniu. Kažkodėl žmogui būdingas save naikinantis konfliktas, kuris yra net naujagimyje. Šią dilemą bando išspręsti visų laikų filosofai, mokslininkai ir religijų įsteigėjai. Manau, ateina laikas, kai jų pastangos bus suvienytos ir religija ir mokslas nebebus nagrinėjami atskirai, o tik kartu. Jų kelias jau dabar yra vienijamas. Kasmet gimsta vis naujos disciplinos, mokslai, kurie atsiranda kryžiuojant dvasines ir fizines, humanitarines ir gamtines sritis, nebeišsiverčia nei vienas save gerbiantis mokslininkas be holistinio, visaapimančio požiūrio į visatą. Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys tai Enšteinas, kuris sakė, kad “Mokslas be religijos aklas, o religija be mokslo – luoša.”

To visaapimančio požiūrio ir linkėčiau visiems tėvams, auginantiems mažus Dievo anūkėlius, princus ir princeses, kurie iki vienerių metų yra ypač nuostabūs.

Pilietinis ugdymas mokykloje (mokinių supažindinimas su Konstitucija)

Mes negalime kalbėti apie pilietinį mokinių ugdymą prieš tai neatsakę į vieną svarbų klausimą:

Kas yra žmogus?

Tik tada galėsime atsakyti, kokia vieta užima pilietinis ugdymas švietime ir galų gale koks turi būti pilietinis ugdymas.

Taigi, kas yra žmogus: ar tai žinduolis, turbūt pats tobuliausias, kurio prosenelis yra beždžionė ir todėl žmogus yra materiali būtybė? Matyt, tai turime iš karto atmesti, nes jau tai, kad kuriame visuomenę, kuria reguliuoja tam tikros nuostatos ir elgesio normos, tai, kad remiamės Konstitucija, tai, kad tobuliname tai ką turėjome anksčiau, tai, kad siekiame idealios visuomenės – rodo, kad skiriamės nuo kitų Žemės gyventojų. Esame išskirtiniai.

Jei mus sukūrė Dievas, kuris, davęs žmonijai tris Didžiuosius palaiminimus(Pr. 1:28)- “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”, suteikė mums savo vaikams, Žemės ir visos visatos šeimininkų vaidmenį, didžiulę atsakomybę tai teisingai paveldėti. Ar tai nėra žmonių idealas – pasiekti šiuos tris Palaiminimus? Pirmas Palaiminimas “būkite vaisingi” reiškia tapti subrendusiais, kūrybingais žmonėmis - “nešančiais vaisius”. Kokia yra tobula asmenybė? Tai žmogus, kuris, pilnai harmonizavęs sielą ir kūną, atspindi Dievą. Tokio žmogaus siela, trokštanti meilės, gėrio, grožio ir tiesos visiškai valdo kūną, trokštantį maisto, miego ir sekso. Tai universalu ir tinka kiekvienam nepriklausomai nuo jo rasės, religijos ar tautybės.

Kitas, taip pat universalus ugdymas yra šeimos mokykla. Čia vaikas mokosi priimti tėvų meilę, vaiko melė pasižymi paklusnumu tėvams. Vėliau vaikas sutinka panašius į save ir mokosi dalintis, iš pradžių nedaug – aš tau, tu man – vėliau, tapęs vyr. broliu ar seserimi, ir besąlygiškai rūpintis jais. Tai pasiruošimas pačiam sukurti šeimą, vyras ir žmona, patys tapę tėvais, apsuka pilna gyvenimo ratą, kuris tęsiasi iš kartos į kartą. Šeimos modelis tinka giminei, bendruomenei, visuomenei ir visai žmonijai, nes tik šis modelis išmoko žmones gyventi taikoje ir santarvėje vienas su kitu. Tai antras Dievo Palaiminimas “dauginkitės”. Žmogų, jį pasiekusį, galime pavadinti “geru piliečiu” ir pagr. vaidmenį čia atlieka šeima, nors ir mokykla gali tam padėti. Trečias Palaiminimas “valdykite” reiškia įgyti žinias, reikalingas valdyti visatą. Tam reikalingas intelektualinis švietimas, techninis švietimas ir fizinis auklėjimas. Visa tai jau nebe universalu, o individualu kiekvienam, nes kiekvienas gali specializuotis tam tikroje srityje (gydytojas, teisininkas, mokslininkas). Tai yra formalaus švietimo įstaigos (mokyklos ir universitetai).

Kai tik išpildysim tris Didžiuosius Palaiminimus, galėsim išpildyti Dievo idealą,- suteikę Jam džiaugsmą, tapę panašūs į Jį, išmoksime priimti Dievo meilę ir tokiu būdu taps įmanoma ideali visuomenė.

Pabaigai keletas žodžių apie mūsų šalies Konstituciją. Šis pagrindinis mūsų šalies Įstatymas atspindi mūsų šalies žmonių, patriotų idealą. Bet tai nėra viso pasaulio žmonių idealas. Todėl neįmanoma ideali visuomenė. Aukščiau ir kaip vienijantis pagrindas turi būti Dievo idealas. Kaip apie jį sužinoti? Reikia studijuoti visų pasaulio religijų šventraščius: Bibliją, Torą, Koraną, Bhagavatgitą, vedų raštus, Konfucijaus, Budos mokymą. Mokykloje vaikai turi suprasti principus, kurie yra universalūs ir yra aukščiau bet kokio žmonių sugalvoto įstatymo. Demokratija duota žmonėms, kad jie savo valia priimtų Dievo idealą, suprastų ir įgyvendintų kartu nežiūrint į tautybę, rasę ar religiją.

Egzistuojančių mokyklų idėjos

Norėjau aptarti privačias mokyklas, su kuriomis esu susidūręs:

Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje (TAMV) įsteigta siekiant sudaryti sąlygas mokytis anglų kalba į Lietuvą atvykusių diplomatų bei verslininkų vaikams. TAVM yra tokio pobūdžio mokyklų (jų pasaulyje daugiau nei 1500) tinklo dalis. Tokiose mokyklose dažniausiai mokosi vaikai, kurių tėvai dėl darbo ar karjeros dažnai keičia gyvenamąją vietą – ambasadoriai, diplomatinių atstovybių darbuotojai, įvairių verslo kompanijų atstovai. Jie siekia, kad, nepaisant mobilumo, jų vaikai gautų kokybišką išsilavinimą. Nors mokykla užregistruota kaip neformalaus ugdymo įstaiga, ji veikia kaip formalaus švietimo įstaiga.

Dar teko lankytis Vilniaus tarptautinėje mokykloje (VIS), kurią 2004-ais metais įkūrė grupė tėvų ir pedagogų iš Lietuvos, Danijos, Suomijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai mokykla, kuri atspindi demokratinės ir daugiakultūrinės visuomenės vertybes, tuo pačiu puoselėjant lietuviškas tradicijas ir kultūrą.

Buvau ir tik prieš metus įsikurusioje viešojoje įstaigoje „VIMS“. Vilniaus tarptautinė Meridiano mokykla (Vilnius International Meridian School – VIMS) yra privati pradinė mokykla, teikianti puikios kokybės pradinį išsilavinimą lietuvių kalba. Mokyklos veikla grįsta bendrosiomis programomis ir išsilavinimo standartais. Mokykla vadovaujasi valstybine mokymo programa, savo veiklą grindžia LR Konstitucija, Švietimo įstatymu ir kitais įstatymais, Vaiko teisių konvencija, LR Vyriausybės nutarimais, Švietimo ir mokslo ministerijos norminiais aktais. Esminis mokyklos ugdymo bruožas – intensyvus kalbų mokymas.

Yra ir daugiau privačių mokyklų, bet su jų veikla nesu gerai susipažinęs. Dar norėčiau apsilankyti Šiuolaikiniame mokymo centre (www.ateitiesmokykla.lt).

Artumas gamtai yra tik vienoje iš aplankytų mokyklų, tai Vilniaus tarptautinė mokykla, įsikūrusi Turniškėse, greta prezidento ir premjero kotedžų gražiame pušyne. Todėl ir kaina yra apie tūkstantį litų. Mokykla, net ir privati, turėtų stengtis būti prieinama vidutinei šeimai, todėl brangios vietos nėra privalumas, nors gamtos grožis svarbu. Turniškių teritorija yra saugoma, tai privalumas.

Skaitant Karo akademijos istorija teko susidurti su gražia tradicija: suteikiant karininko laipsnį, Lietuvos Respublikos Prezidentas paliečia kardu kariūno petį tardamas žodžius: „Be reikalo – nepakelk, be garbės – nenuleisk“. Visiems žinomas skautų šūkis: “Dievui, tėvynei ir artimui!”. Pirmas šaulių etikos kodekso punktas: “Pagarba žmogui ir valstybei”.

Mokyklos filosofija

Tokie pavyzdžiai atvedė mane prie minties, kad mokykla būtų karinė. Drausmė, disciplina joje yra privalomos, o motyvuojantys dalykai – absoliučiai būtini. Tiesa, viena iš privačių mokyklų, Vilniaus tarptautinė Meridiano mokykla, irgi turi gana griežtas elgesio normas.

Elgesio normas turi būti griežtos, bet niekada ne griežtesnės nei geroje šeimoje, vaikas, net jei jis baudžiamas, privalo jaustis mylimas. Žinoma, šiandien nukrypstama į kraštutinumus, vaiko net negalima paliesti. Kartais palietimas leidžia vaikui nusiraminti, nes kai kuriose šeimose labai trūksta tiesiog žmogiškos šilumos.

Norėdamas apibūdinti šios mano steigiamos būsimos mokyklos organizavimą, visų pirma pačiam sau privalau išsiaiškinti, kokia šios mokyklos filosofija, vizija, misija ir strateginiai tikslai. Filosofija būti pati svarbiausia nuo ko norėčiau pradėti.

Visas žmogaus gyvenimas turi tikslą. Koks jis? Pirma,- tapti asmenybe. Tai charakterio ugdymas, asmeninės savybės, kurias subrendęs žmogus privalo įgyti. Laisvas, kūrybingas, bet ir atsakingas. Mylintis, bet ir griežtas sau. Duodantis, atleidžiantis, bet ir principingas. Norėčiau pasiūlyti tokį šūkį mokyklai: “Duoti ir pamiršti, mylėti ir atleisti”. Kokiais dvasiniais principais pagrįsta pati mokykla:

1. Gyventi vardan kitų.

2. Būti šeimininku.

3. Darbas komandoje.

4. Didelė svajonė.

Antra,- tapti geru tėvu ar mama. Kad juo tapti, reikia nuo pat pradžių būti geru sūnumi ar dukra, vėliau puikiu broliu ar seserimi, turint jaunesnių už save, išmokti jais rūpintis. Vėliau aiškiai suprantant, kad romantiški santykiai įmanomi tik šeimoje, nežaloti savo bendraamžių ir laikytis skaistybės iki vedybų, o lytinius santykius pasaugoti savo sutuoktiniui. Gimus vaikams, tapus tėvu ar mama, pasiekiamas visiškas ir besąlygiškas meilės lygmuo ir įgyvendinamas šūkis: “Duoti ir pamiršti, mylėti ir atleisti”, kuris turėtų būti taikomas bendraujant ne tik su sau artimais žmonėmis, bet su kiekvienu sutiktu nepažįstamuoju.

Trečia, išmokti rūpintis gamta, įgyti tam reikalingas žinias, profesiją. Net mokėjimas valdyti savo fizinį kūną, žinojimas kaip juo rūpintis įeina į šią kategoriją. Techninės, specialiosios žinios irgi.

Idealiai pirmą ir antrą tikslus turėjo įgyvendinti šeima, deja, šiandien tėvai sukrovė mokyklai visą naštą, o sau pasiliko pasirūpinti tik materialinio gerbūvio užtikrinimo rūpesčius, t.y. pinigus. Tai liūdna realybė, kad daug šeimų tėvai yra išsiskyrę ir vaikai net ir mokykloje, jau nekalbant apie šeimą, nemato vyrų. Kokie jie, koks vyrų vaidmuo, kaip jie privalo elgtis?

Mano mokykloje privalo būti ir vyrai ir moterys lygiomis dalimis. Mokyklos mokytojai, tai tarsi antri tėvai, besirūpinantys vaikų problemomis, jų gyvenimu, o tik po to, žinių teikėjai.

Ateities vizija

Noriu dar papasakoti vieną istoriją, kuri asmeniškai mane įkvėpė. 1620 m. rugsėjo 6 dieną iš Anglijos uosto Plimuto į Ameriką išplaukė 102 vyrai, moterys ir vaikai. Jie nesiruošė grįžti. Tai buvo pirmieji emigrantai puritonai, išsiruošę ieškoti naujos tėvynės. Po labai sunkios 67 dienų kelionės jie išsilaipino Šiaurės Amerikos pakrantėje. Šis įvykis laikomas JAV dvasiniu gimtadieniu. Čia išsilaipino krikščionys, kurie pirmiausia pastatė bažnyčią, mokyklą, o tik vėliau sau namus. Tiksliau - vienas pastatas tarnavo visiems tikslams. Vienoje salėje vyko ir pamokos, ir mišios, ir įvairūs bendruomenės susirinkimai. Mokykla turėtų būti tokia, joje turėtų lankytis ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir visa bendruomenė. Mokykla privalo būti gyva nuo ryto iki vakaro.

Ateityje geri tėvai sugebės patys išmokyti savo vaikus namuose. Bus paruoštos metodikos, pvz.: videokasetės, audiokasetės, DVD, kompiuterinės programos, mokomieji žaidimai, nuotolinis mokymas Internetu, konsultacijos telefonu. Visa tai atsiras tam, kad šiandieninė pragaištinga gamtai miestų, kuriuose susikaupia milijonai žmonių, tarša būtų pakeista ekologišku gyvenimu vienkiemiuose, kur kiekviena šeima turės savo hektarą, savo giminės sodybą ir nereikės teršti gamtos, kaip tai daroma dabar. Atominė energija, jei ji saugi, yra geras sprendimas. Informacinėje visuomenėje fizinį žmogaus darbą pakeis mašinos, todėl žmonėms nereikės miestų, kur jie dirbo gamyklose. Maistas bus išvežiojamas po namus, viskas, ko reikia žmogui ateis pas jį, o ne jis vaikysis tai, aukodamas sveikatą ir gyvendamas dėžutėje dideliame mieste.

Kaimo turizmas yra judėjimas teisinga kryptimi. Šeima gali tai padaryti, gyventi kaime kartu su gamta, nepakenkti jai ir tuo pačiu metu suteikti savo vaikams visapusišką išsilavinimą.

Būdamas Verslo turnyro pirmojo turo mokymuose iš Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos viceprezidento išgirdau įdomią mintį: XX a. Lietuvos devintojo dešimtmečio pagrindinis verslas buvo spalvoti metalai, nuo 2001 m. iki dabar – nekilnojamas turtas, tačiau ateityje tai bus gamtosauga”.

Šiuolaikinis gyvenimo būdas ir tempas pakenkė ne tik gamtai, bet ir šeimai. Viskas po truputį atsistos į savo vietas, ne savaime, o protingomis žmonių pastangomis. Atsakingai elgtis su atliekomis, jas perdirbti, grįžti gyventi į gamtą kaip šeimininkai, o ne griovėjai. Mylėdami savo vaikus stenkimės palikti jiems geresnį ir švaresnį pasaulį.

Jau vykstantys procesai

Siūlau susipažinti su Vladimiro Megre knygų serijoje "Skambantys Rusijos kedrai" aprašytų idėjų siejamais bičiuliais. Informacija apie juos galima rasti Internete: www.anastasija.lt

Lietuvoje yra įkurtos gal jau penkios tokių bičiulių bendruomenės, kur jaunos šeimos grįžta į ištuštėjusius Lietuvos kaimus, perka žemę ir kuria Giminės sodybas, kur ketina, kad gyventų ir jų vaikai. Todėl kaimo turizmas privalėtų virsti ne tik laikinu apsilankymu kaime, o pastoviu gyvenimu jame, atsigręžimu į gamtą šimtu procentu.

Žmonės pramoninės revoliucijos metu pabėgo iš kaimų, nes kaime buvo skurdas ir badas; socialinė neteisybė ir baudžiava. Šiandien ūkininkai remiami, skiriami pinigai. Bet grįžti į kaimą reikėtų tiems pabėgusiems, nes šiandien žmogus gali susikurti patogią ir ekologiškai saugią gyvenimo aplinką, kad ir kur jis begyventų. Dažniausiai mieste visi gyventojai yra nuasmeninti, lengva pasislėpti milijoniniame mieste ir būti nenubaustam. Mieste gyvendamas žmogus nesijaučia atsakingas, jis yra beveidis, “nematomas”, nes niekam nerūpi jo gyvenimas, jo asmenybė. Visiškai kitaip yra kaime, kur tvirta bendruomenė, o visi vieni kitus pažįsta nuo pat kūdikystės. Tokį žmonių artumą reikia susigrąžinti.

“New York Times” rašė, kad jei žmonės gyventų be žalingų įpročių, mūsų medicina gali tiek, kad žmogus išgyvens iki 120 metų. Ir tai galės kiekvienas sveikas ir normalus žmogus.

Pabaigoje įdedu straipsnį iš žurnalo “JI”, pavadinimu “Patirtis”:

“SKAMBANTYS KEDRAI”

Tai ne muzikos kūrinio ir ne nacionalinio parko pavadinimas. O klubo, kurį įsteigė jauni žmonės, nusprendę kurti unikalią ekologišką gyvenvietę. Trokštantys atitrūkti nuo civilizacijos, gyventi ypač gražiai ir draugiškai.

Skamba kaip pasaka. Idėjos propaguotojai sako, kad jiems atsibodo gyventi miestuose, kur stinga augmenijos, žalumos. Atsibodo atšalę žmonių santykiai, susvetimėjimas. Užtat ir nutarė pagerinti savo gyvenimą, apgaubti jį žaluma ir meile vienas kitam bei aplinkai. Apie unikalią idėją steigti ekologines gyvenvietes pasakoja klubo vienas įkūrėjų Mindaugas bei narys reiki meistras Virgis. „Kilo noras gyventi kitaip: name su sodu, o ne ankštame daugiabutyje. Mieste įsigyti nuosavą valdą labai brangu, tad nutarėme ieškoti laisvų žemės plotų užmiestyje, šalia gražių vandens telkinių: upių, ežerų. Iš pradžių apžiūrėjome žemę 40 km nuo miesto, o dabar - 70 km. Svarbu, kad jos būtų pakankamai - mums reikia bent 50 ha, o idealiu atveju 150. Bet kur tiek Lietuvoje gauti - čia ne Rusijos platybės.“

Kiekvienam po hektarą

„Kiekvienam žmogui turėtų tekti po vieną hektarą. Tik tokiame plote augmenija gali natūraliai atsinaujinti, nebūtina nei tręšti, nei ravėti. Sumaniai ūkininkaujant, derinant augalus, nereikės daug triūsti sode ar darže, pakaks laiko grožėtis gamta. Įsivaizduokite - turite savo namą, išeinate į lauką basas, įkvepiate gryno oro... Nesigirdi automobilių triukšmo... Argi daugelis to nenorėtų?

Du trečdalius kiekvieno sklypo užimtų miškas ar kedrų giraitė. Tvora aplink namą būtų iš medžių: kedrų, lazdynų ir obelų, krūmokšnių. Kad galėtum ne tik gėrėtis, bet ir nusiskinti riešutą ar kitokį medžio vaisių ir suvalgyti. Sklypuose augs ne tik morkos ir kopūstai, bet ir mėlynės, avietės, bruknės... “

Trumpai tariant, abu tvirtina nieko fenomenalaus nedarą - ir

dabar turtingesni žmonės perka žemės prie gražių ežerų ir statosi namus, daugelis keliasi į kolektyvinius sodus. „Žmogus, dirbdamas žemę, ją pamilsta, tampa dvasingesnis. Atsiskleidžia kūrybinės galios, atsiranda noras tobulėti dvasiškai. Santykiai tampa nuoširdesni... Kitiems gali atrodyti keista, jog į bendruomenę buriasi visiškai svetimi žmonės. Bet svetimi labai greitai virsta savais.“

Taikoje su visais

Žinoma, jie nesako, kad jų bendruomenėje viskas bus labai tobula, niekas nesipyks, tačiau bet kuriuo atveju žmogus gamtoje būna ir energingesnis, ir sveikesnis. „Ligos puola, mintys tampa niūresnės, nes stinga gyvybinės energijos,“ -aiškina Virgis.

„Persikėlę į gamtą, neatsisakytume skalbimo mašinų, televizorių ar kompiuterių. Galbūt vieni statysis paprastas rąstines bakūžes, o kiti - modernius namus. Tai kiekvieno asmeninis reikalas, - tikina Virgis ir Mindaugas. - Svarbiausia, kad žmogus norėtų gyventi taikoje su savimi, gamta ir aplinkiniais.“

Kiekvienas galėtų įsigyti sklypelį ir pasistatyti namelį ant ežero kranto, bet jie kuria bendruomenę tam, kad būtų saugiau ir smagiau gyventi.

Anastasijos idėja

Ne vienam turbūt kiltų klausimas, kas įkvėpė, paskatino kurti kitokį gyvenimą. Abu sako, jog mintis apie gražesnę, tobulesnę būtį kyla perskaičius Vladimiro Megrė knygas apie Anastasiją. Kas ji tokia? Labai graži moteris, kuri gyvena taigoje kiaurus metus, nesensta, yra sveika, spinduliuojanti energiją ir guvaus proto, kone genijus. Kaip jai tai pavyksta? Ji semiasi energijos iš gamtos, kedrų giraitės, valgo jos vaisius: uogas, grybus, riešutus ir teigia, kad žmogus - gamtos vaikas ir puikiai gali egzistuoti gamtoje. Tai jos mintis steigti ekologines gyvenvietes, kuriose auga daugybė kedrų, veši gausybė augalų, uogienojų krūmokšnių.

Ar Anastasija gyva? „Manome, kad taip. Iš tiesų ne čia esmė. Jos pačios žodžiais tariant, aš esu tam, kam esu.“

Bendraminčiai visame pasaulyje

Bendraminčių, kuriuos sudomino ši gražesnio gyvenimo gamtoje idėja, yra visame pasaulyje. Anastasijos judėjimas plinta Rusijoje - ten sukurta nemažai gyvenviečių po 150 ha, Anglijoje, Airijoje, Amerikoje, Kanadoje, Italijoje, Latvijoje ir Estijoje. Su jais lietuvaičiai bendrauja elektroniniu paštu, gauna jau esančių gyvenviečių vaizdų, projektų. Ir patys kuria būsimuosius gyvenviečių planus.

Klubui „Skambantys kedrai" greit bus dveji. Jis vienija per 100 kauniečių, tiek pat vilniečių, panevėžiečių, klaipėdiečių, šiauliečių ir kt. Bendraminčių susitikimai vyksta kiekviename mieste sykį per savaitę.. Kartą per mėnesį jie rengia bendrus suvažiavimus. Vasarą - išvykas su palapinėmis, pasisėdėjimus prie laužo. Kai atšąla, renkasi patalpose ir rimtai aptaria ateities planus.

Klubui priklauso įvairiausio amžiaus, tikėjimų ir profesijų žmonės. Buhalteriai, verslininkai, vadybininkai, teisininkai, statybininkai, ūkininkai, menininkai ir t. t. Taigi, ko reikėtų, visada yra savų specialistų.

Bet juk tokiai ekologinei gyvenvietei pasistatyti ir bendruomenei sukurti neužteks viso gyvenimo... „Tai kas, vaikai, anūkai ją tęs...“

Kedriukai, fotonuotraukos ir laikraštis...

Dauguma narių namuose vazonuose augina kedriukus, kad paskui juos galėtų persodinti į savo žemę. „Kedras - ypatingas medis: švarina aplinką, grynina orą ir spinduliuoja energiją. Jo sėklos ir aliejus labai naudingos organizmui ir suteikia jam visų vertingų medžiagų.“ Kol sklypų dar nėra, medžius sodina miestuose ir parkuose. Organizuoja talkas ir švarina aplinką. Rašo eilėraščius, piešia augalus, fotografuoja gamtos vaizdus. Savo kūrybą eksponuoja Interneto svetainėse, kurias sukūrė patys. Leidžia neperiodinį laikraštį „Meilės erdvė“. Jį galima gauti klube, paskaityti Internete. „Lietuviai, išvažiavę į užsienį ir besidomintys šiuo judėjimu, prašo, kad jiems išsiųstume,“ - pasakoja. Iš tiesų visomis išgalėmis stengiasi kurti savo meilės erdvę. Kiekvieną laikraščio numerį lydės Anastasijos monologai - citatos iš V. Megrė knygos, - pačių mintys bei svajos apie tobulesnį gyvenimą, draugystę, malonų bendravimą, gražią būtį ir ateitį.

Ir paskutinis klausimas: o jei nepavyks? „O kas gali nepavykti? Svarbiausia nusipirkti žemės - hektaras kiekvienam kainuos apie du tūkstančius litų. Tai tikrai pigiau nei mokėti už šildymą metų metais. O paskui svarbiausia - didžiulis noras. Jei labai norėsi, viskas pavyks,“ - sako Mindaugas, kupinas jaunatviško maksimalizmo.

Turėčiau pasakyti, kad ketvirtadienis - ne tokia jau ir įdomi diena. Na, visi kolegos žurnalistai labai laukė Johno Irvingo konferencijos. Aš ten nėjau, nes ranką šiam rašytojui spaudžiau kiek anksčiau, vakar ryte. Taigi, ramiai sau vaikštinėjau ir žiūrėjau, kas kur vyksta.

Valdžios vyrai ir moteris spėjo atidaryti abi parodas. Draugiškai kirpo mėlyną juostelę ir kalbėjo gražius žodžius susirinkusiems. Juokingiausia buvo tada, kai valdžios moteris stojo prie mikrofono sakydama sveikinimo kalbą, o mokytojai už mano nugaros piktinosi kas antru jos žodžiu. Na, patys žinot, kodėl. Padėtis, sąlygos, atlyginimai. Truputį nerimo ir studentai, mokiniai. Gi jiems čia aktualu labai, kaip bus su mokesčiais už studijas.

Reikėtų pasidžiaugti, kad savo programas pristato daugiau nei dvidešimt užsienio aukštųjų mokyklų ir universitetų. Aš pati šeštadienį keliausiu pasiklausyti, ką žmonės kalba apie studijas JAV. Labai norėčiau studijuoti čia, tačiau anot Evil, viskas sudėtingiau, nei atrodo iš pradžių. Ką gi, pasižiūrėsim. Dabartinis mano tikslas - susirankioti kuo daugiau įdomios medžiagos ir, aišku, užrašų knygelių. Dievinu. Turiu maniją užrašų knygelėms.

Pati knygų mugė, bent jau pirmoji jos diena, nuobodoka. Tiesa, atradau "Alma littera" projekto "Grand Comics" stendą, kuriame visos trys "Warcraft" dalys ir pirmoji "Drakonų kovų" dalis. Aišku, yra ir kitų komiksų dar, tačiau nusivyliau sužinojusi, kad niekas nežino, ar bus išleista dar viena "Sin City" dalis. Bet kuriuo atveju, leidinukas nuotraukoje - nemokamas.

Kaip ir kasmet, buvo apdovanoti Knygos meno laureatai. Na, tai toks apdovanojimas, skiriamas už pačias gražiausias praėjusiais metais išleistas knygas. Kaip ir pernai, daugiausiai apdovanojimų gavo spaustuvė "Sapnų sala". O pirmąją premiją skyrė dailininkui Eugenijui Varkutevičiui už tai, kad jis nuostabiai gražiai apipavidalino Jono Meko knygą "Žodžiai ir raidės".

Radau "Kultūra gyvai" dislokacijos vietą. Gražūs dideli molbertai, kuriuose daug kas rašo haiku. Haiku čia parašė ir Gediminas Kirkilas. Gražus gi žingsnis, sakyčiau. Kai rasiu, ką parašė, būtinai pranešiu. Čia, beje, galite užsirašyti ir dalyvauti ambasadorių programoje, ką daro ir Ežiukas Vilniuje. Stenduose dirba labai mieli žmogučiai, pasiruošę padėti ir papasakoti apie savo projektus labai daug.

Dar sutikau Mantą iš Pravdos. Pasirodo, jis čia užsiima "Haiku brailio raštu" projektu. Ateikit, parašykit savo haiku ir išspausdinkite jį specialia mašina. Argi ne miela?

Tačiau iš tiesų, pirmoji mugės diena, lyginant su praėjusių metų muge, man kiek nuobodi. Na, išgirdau, kaip apsimetęs arkliu Dominyku dainuoja G. Storpirštis dainuoja Rugiagėlei - N. Varnelytei. Gražiai ir linksmai kažkaip atrodo: "Aš arklys, aš mėgstu humorą". Beje, vaikų salėje nuolat vyksta gražūs pristatymai ir priSIstatymai, o patys mažiausi čia gali pažaisti spręsdami galvosūkius.

Nusižiūrėjau jau ir kelias knygas. Tiesa, prisiminusi praėjusių metų patirtį, suprantu, kad didžiausios nuolaidos bus sekmadienį, kada leidyklos daug ko nenorės vežtis atgal. O didžiausios spūstys bus rytoj popiet ir šeštadienį. Ech...

Beje, šiandien vakare, šeštą, Johnas Irvingas dalins autografus ir bendraus su skaitytojais. So, c'mon, nes tokia proga bus viena vienintelė. Beje, knygas galima jo nusipirkti čia pat ir originalo kalba.

Na, jeigu vyks dar kas nors įdomaus ar netikėto, pranešiu būtinai. O kol kas - baigiu valgyti šokoladą, gerti kavą spaudos centre ir keliauju atgal į salę pasižvalgyti - o gal netyčia rasiu dar ką nors, kas sužavės? ;)

Atėjau į mokyklą po beveik dvidešimties metų pertraukos ir padėtis yra tokia kaip rašo gerb. R. Ozolas. Mūsų mokykla visiškai galėtų tikti tam scenarijui, kuris įvyko su Milda, net geležinkelio bėgiai čia pat, tik už 50 metrų. Nesakau, kad taip ir įvyks, bet prielaidos tam šimtaprocentinės. Visą pusmetį mąsčiau kaip pakeisti susidarusią padėti ir praktiškai bandžiau tą daryti, kiek vienas sugebėjau.

Savo pasiūlymus noriu pagrįsti keletu teiginių. Pagrindinis - kaip rašė J.A.Komenskis (1592-1670): “Mokykla be drausmės kaip malūnas be vandens”.

Nesenai ruošdamasis ugdymo sistemų egzaminui VPU, radau dar keletą teiginių: “Sąmoninga drausmė pasiekiama keičiant pasaulėžiūrą” arba “Švietimo tikslas ne žinių teikimas, o žmogaus tobulėjimas”, arba “Netradicinės mokyklos sėkmingai sprendžia mokyklos nelankymo problemą, joms būdinga griežta drausmė ir taisyklės”.

Remdamasis šiais teiginiais ir siūlau įvesti tam tikrą tvarką, kuri padėtų pakeisti “laukinių Vakarų” mentalitetą mūsų vidurinėje. Manau, kad tik bendradarbiaujant administracijai tai būtų įmanoma. Apie dabartinę padėtį nenoriu kalbėti, ji tokia pat kaip gerb. filosofo R.Ozolo aprašytoje mokykloje.

Kaip spėjau patirti yra mokinių, kurių neveikia jokios žodinės priemonės, jie paprasčiausiai sabotuoja pamoką, neleisdami mokytojui kalbėti. Bandžiau ir toliau bandysiu daryti tokiems mokiniams poveikį pažymiais – pakviestas atsakinėti toks mokinys beveik garantuotai gaus dvejetą. Deja, susiduriau su mokyklos politika, kai dvejetai yra nepageidaujami. Nežinau kodėl, įtikinamų argumentų niekas nepateikė, išskyrus tai, kad mokyklai reikalingas tokio dvejetukininko mokinio krepšelis?! O kaip geri mokiniai, kurie neapsikentę palieka mokyklą, argi tokių nėra?

Mano pirmas pasiūlymas būtų toks:

Jei mokytojas įsitikina, kad mokinys negali būti pamokoje kartu su kitais, nes, jei jis liktų, dėl jo išsišokimų visa klasė neišgirstų mokytojo paruoštos pamokos – tokiu atveju siūlau tą mokinį siųsti socialinei pedagogei pokalbiui iškart, kad bent jau pusę pamokos būtų ramu ir mokytojas galėtų vesti pamoką. Paaugliams svarbu, kad atoveiksmis į jų blogą elgesį sektų iš karto, tačiau mokytojas-dalykininkas negali išsiaiškinti giluminių tokio blogo elgesio priežasčių, jis tam neturi laiko, klasėje sėdi dvidešimt mokinių. Nepavykus geruoju susitarti, toks mokinys turi būti izoliuotas nuo klasės draugų nedelsiant. Mokyklos socialinis pedagogas, negalėdamas pasiekti teigiamo rezultato su tokiu mokiniu, turėtų kreiptis į psichologą, apsilankyti namuose, pasitelkti atitinkamas tarnybas. Tokiu būdu pamoka bus išgelbėta, mokytojas išsaugos autoritetą mokinių akyse, blogai besielgiantis gaus kvalifikuotą pagalbą, o ne beviltiškus mokytojo šauksmus ar prašymus. Nesant tokiai galimybei pamokos praktiškai nevyksta, geri mokiniai demoralizuojami, daugelis nusprendžia (ir teisingai), kad lankymasis mokykloje yra be naudos.

Antras pasiūlymas:

Jei mokytojas ir toliau bus įkaitu blogų mokinių rankose (jų mažuma, tačiau gerieji nesugeba pasipriešinti, mokyklos kultūra tokia), kentės ne tik žinių kokybė, tačiau mes užauginsime žmones, kurių pagrindinė vertybė bus nebaudžiamumas ir savavaliavimas. Ir kai kasdien visų mokinių akyse blogieji laimi – kam stengtis, nuspręs likusieji...

Administracija, nespręsdama šitų problemų iš esmės, o tik spausdama mokytojus rašyti teigiamus pažymius kiekvienam daro meškos paslaugą visiems: griauna mokytojo autoritetą ir mokinių tikėjimą teisingumu.

Todėl siūlau visiems mokytojams (gaunantiems mažus atlyginimus, bet tai valstybės lygio problema) neprarasti bent to lašelio orumo ir blogai besielgiantiems mokiniams, nesimokantiems ir dėl to besijaučiantiems lyderiais mokykloje užkirsti kelią savavaliauti. Aš asmeniškai kitą pusmetį rašysiu ir vesiu dvejetus tokiems, kurie asmeninio egoizmo vedami trukdys pamokos procesą ir net neleisiu jiems taisytis, jei jie neatsiprašys ir nepadarys to nuoširdžiai. Manau, administracija padės mokytojams ir tai leis mokyklai tapti pavyzdine, kur mokinys tikrai jausis saugiu mokytis. Ne kartą geras mokinys per pamoką buvo užsipultas blogų, vien tik už tai, kad parodė susidomėjimą istorija. Jis išvadinamas visokiais žodžiais, aišku, nutyla, bet kaip graudu man, mokytojui, jei net negaliu jo apginti, esu lygus tarp mokinių, man nesuteiktos jokios teisės ir jokia pagalba.

Nuoširdžiai Aistis Vaicekauskas

Verslo idėja

Problema, kurią imamės spręsti yra labai paprasta, bet skaudi daugeliui. Šiandieninė formalaus ugdymo sistema turi daug trūkumų: mokykloje tiesiog parduodamos žinios, mokytojui visai nerūpi, kaip jos bus panaudotos, kokiu žmogumi taps suaugęs mokinys. Iš čia ir nenoras lankyti mokyklą, autoritetų nebuvimas, valkatavimas, gatvės vaikai, prievarta, narkotikai, alkoholis, pernelyg anksti pradėtas seksualinis gyvenimas, savižudybės ir t.t.

Jei valstybė nepajėgi išspręst šios problemos, imtis spręsti ją patiems ir sukurti privačią mokyklą. Ši mokykla turėtų užaugti kartu su vaikais ir tapti pilnaverte mokykla palaipsniui. Kiekvienas iš mūsų esame tėvas ar mama ar tikimės tokiais tapti, todėl mums visiems rūpi, kas bus su mūsų vaikais. Kadangi reformuoti švietimo sistemą uždavinys ne mūsų jėgoms (bent jau kol kas), reikia pasiūlyti sukurti privačią mokyklą, kurią galės lankyti jeigu ir ne visi, tai bent jau turtingesnių šeimų tėvai. Jie ir finansuos mokyklos įsteigimą ir palaikymą.

Kalbant apie tokios mokyklos koncepsiją, reikia pabrėžti, kad idealus vaikų auklėjimas yra namie. T.y. tėvai augina, auklėja ir ugdo vaikus patys. Tik tėvai gali suteikti vaikams universalų ugdymą. Universalus ugdymas susideda iš dviejų dalių. Trečia dalis yra individuali. Tai irgi gali atlikti tėvai, bet šiandieniniame pasaulyje yra tokia informacijos gausybė, ji taip greitai keičiasi, kad reikalingi atskirų dalykų mokytojai, kurie padėtų vaikui išmokti informaciją analizuoti, pasverti ir padaryti išvadas. Ugdymo dalys:

1. Vaikas ir sąžinė. Taip ugdomas vaiko charakteris, jo būdo savybės.

2. Vaikas ir tėvai, vaikas ir jo broliai ir seserys, vaikas ir bendruomenė.

3. Vaikas ir gamta. Profesijos pasirinkimas

Pirma dalis ugdo vaiką ir jis turi tapti Asmenybe. Antra dalis siekia, kad jis taptų Geru piliečiu, išmoktų rūpintis kitais, ne tik savo šeima, bet ir šalimi.

Egzistuoja ir trečia dalis, individuali ir skirtinga kievienam vaikui. Vaikas privalo pasiekti, kad tam tikroje srityje jis taptų Genijumi. Tai yra intelektualus, techninis ir fizinis ugdymas. Intelektualus ugdymas – teorija, bendros žinios apie mus supantį pasaulį. Techninis ugdymas – praktinis teorinių žinių pritaikymas, kūryba, profesija, būdas, kuriuo mes keičiame pasaulį, uždirbame pinigus. Fizinis lavinimas – teorinės ir praktinės žinios apie žmogaus kūną ir sveiką gyvenseną, žinoma, tai ir maitinimas, grūdinimasis, sportas ir t.t.

Kuo tokia mokykla būtų ypatinga ir kuo ji skirtusi nuo jau egzistuojančių? Šiandieniniai gyvenimo prioritetai yra tokie: pirmiausia vaikas gauna žinias, išmoksta konkuruoti, ketina tapti geriausiu, turtingu, individualistu. Vėliau, remdamasis karčia patirtimi, išmoksta bendrauti, dažniausiai nukreipia visas savo jėgas karjerai ir materialiniam gerbūviui, o ne šeimai arba atideda šeimos sukūrimą po 35-ių. Dar vėliau toks žmogus pagaliau išsiugdo šiokį tokį charakterį, visą gyvenimą daręs kompromisus su savo sąžine, ne kartą išsiskyręs, tik po šešiasdešimties supranta, kad yra nelaimingas, nes gyveno nesąžiningai, aukodamas kitus žmones savo interesams ir gyvenimo pabaigoje lieka vienas. Tokia eilinio egoisto dalia.

Ši naujai kuriama privati mokykla remtųsi tokių netradicinių pedagoginių mokyklų kaip Valdorfo, Mantesori, Ščetinino ir Amonašvilio idėjomis.

Didžiausia švietimo problema šiandien – mokytojo pasaulėžiūra. Pritariu Šalvos Amonašvilio mintims, kuris daro tokias prielaidas:

1. pripažįstama, kad realiai egzistuoja Aukštasis Pasaulis, Aukštosios Jėgos, Logosas, Dievas, Absoliutas, Kūrėjas;

2. pripažįstama, kad žmogaus siela yra nemari ir amžinai siekia tobulėti ir kilti aukštyn;

3. pripažįstama, kad žemiškasis gyvenimas yra begalinio žmogaus sielos tobulėjimo ir kilimo aukštyn atkarpa.

(Š.Amonašvilis, žurn. “Tri kliučia (pedagogičeskij vestnik)” nr.6, 2003 m.)

Komandos darbų pasiskirstymas

Komandoje vienas žmogus: Aistis Vaicekauskas. Dirbu su vaikais jau ketvirti metai, esu įkūręs visuomeninę organizaciją KOVOS MENŲ KLUBAS. Klubo pagrindinis tikslas per kovos menus auklėti vaikų charakterį. Tačiau yra noras plėsti klubą, paversti jį mokykla, todėl nutariau jį reorganizuoti į privačią mokyklą.

Rinkodaros ir marketingo dalis gana silpna, ir finansinis pagrindimas taip pat ne iki galo pagrįstas. Bet aš pasistengsiu bent jau įtikinti tokios mokyklos reikalingumu. Man pritrūko finansų specialisto, žmogaus gerai išmanančio ekonomiką. Man patinka nagrinėti tokios mokyklos filosofinę dalį. Todėl jai skyriau daugiausiai dėmesio. Aš pasiūliau besivystančios, augančios, besikeičiančios mokyklos idėją.

Esama situacija

Aš šiuo metu vadovauju visuomeninei organizacijai KOVOS MENŲ KLUBAS, kuriame mes sėkmingai mokomės tradicinio kovos meno Won Hwa Do, kuris kilęs iš P. Korėjos. Treniruoju Won Hwa Do trijose vietose: N. Vilnios kultūros centre Vilniuje, Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio gimnazijoje ir Vilniaus raj. Juodšilių “Šilo” mokykloje. Lanko treniruotes apie 70 vaikų ir paauglių. Norėčiau klubą paversti tokiu centru, kur vaikai galėtų ne tik treniruotis du ar tris kartus per savaitę tose vietose, bet praleisti ir daugiau laiko.

Svarbus laikas būtų, kai jie atostogauja. 2006 metų vasarą surengiau 10 dienų treniruočių stovyklą, kurioje dalyvavo penkiolika vaikų.

Man patiko kaimo turizmo idėja, nes ten vaikai išmoktų rūpintis gamta, pajaustų jos žavesį. Stovykloje mes maudėmės, darėme lankus ir strėles. Kiekvienas išsidrožė sau lazdą, su kuria po to nenorėjo skirtis.Visas dešimt dienų nelijo ir mes treniravomės po atviru dangumi. Tiesa, kepino karšta saulė, bet mus gelbėjo kepuraitės ir, dalį dienos, medžio pavėsis. 2007 metų vasarą surengėme stovyklą kartu su slovakais Slovakijoje, netoli Žilinos miesto gamtoje, kalnų papėdėje, prie upelio kranto, kur gyvenome palapinėse ir treniravomės po atviru dangumi. Ten dalyvavo 12 klubo narių iš Lietuvos, apie 30 slovakų, keletas dalyvių iš Vokietijos, po vieną iš Vengrijos ir Bulgarijos.

Tam, kad pačiam prisiliesti prie gamtos, iš Vilniaus m. Naujininkų mikrorajono persikėliau į Šalčininkų rajono Jašiūnų kaimą ir su šeima gyvenu miške prisiglaudusiame ūkininko ūkyje. Tualetas lauke, vanduo irgi, bet statiniai nauji, ne senoviniai. Už kilometro teka Merkys. Žmona - pedagogė, ji mane palaiko ir mes kartu esame viena komanda.

Nors šešis metus studijavau architektūrą, nutariau ne projektuoti pastatus, bet įtakoti žmonių gyvenimus. Šiuo metu studijuoju neakivaizdžiai VPU Socialinės komunikacijos institute laisvalaikio pedagogikos specialybę. Norėčiau tęsti magistrantūros ir doktorantūros studijas edukologijos srityje ir įkurti naują ugdymo metodiką, kuri nenusileistų jau egzistuojančioms, tokioms kaip Mantessori, Valdorfo ar kitoms.

Rinkos analizė

Šiame skyrelyje jūs sužinosite, kokią vietą šiuo metu užima mūsų įmonė ir produktai rinkoje.

Šiuo metu visuomeninė organizacija KOVOS MENŲ KLUBAS neturi konkurentų Šalčininkuose. Jos konkurentai Vilniaus mieste, Naujoje Vilnioje yra karate, dziudo ir bokso klubai. Vilniaus rajone, Juodšilių kaime, yra įsikūręs karate klubas, bet užsiėmimai vyksta vyresniems. Tiesa, šalia esančiame Valčiūnų kaime yra aikido treniruotės, o Rudaminoje (už 8 km) lenkų mokykloje vyksta karate. Aišku, jei pažvelgti plačiau yra kiti konkurentai, kurie veda popamokinį neformalų ugdymą vaikams ir paaugliams. Vaikai paprastai lanko muzikos, dailės ar sporto mokyklas. Tuo atveju jie nebeturi laiko lankyti dar ką nors. Kartais ir pačios mokyklos mokytojai gali pasiūlyti neblogų būrelių. Bet kadangi mokytojai jau ir taip dirba savo pagrindinį darbą, todėl po pamokų pasilikti nenori ir šie būreliai yra apleisti.

Kadangi ateityje noriu įkurti savo veiklą Juodšiliuose noriu pateikti šiek tiek duomenų iš šios vietos. Vilniaus rajoną sudaro 23 seniūnijos. Viena iš jų – Juodšilių seniūnija. Juodšiliuose gyvena apie 2000 gyventojų. Juodšiliai išsidėstę apie 12 km nuo Vilniaus, abipus geležinkelio ruožo Vilnius-Lyda. Juodšliuose šiuo metu yra trys mokyklos: lietuviška “Šilo” vidurinė mokykla, lenkiška šv. Uršulės Lechudovskos vid. mokykla ir rusiškos Valčiūnų vid. mokyklos skyrius. Visai šalia Juodšilių įsikūrę Valčiūnai ir Kalviškės. 3 km į Vilniaus pusę yra įsikūrusi Salininkų gyvenvietė, kuri jau yra Vilniaus miesto teritorijoje.

Išvados:

1. Visų mokyklų nupieštas vaizdas beveik idiliškas. Būrelių daugybė, lanko juos visi arba beveik visi. Nors kalboje nuskambėjo tai, kad prieš porą metų taip nebuvo, papildomam ugdymui skirtos valandos būdavo neišnaudojamos. Dabar valandos yra išnaudojamos beveik 100%. Bendra Lietuvos statistika yra tokia, kad tik 14% vaikų po pamokų lanko kažką papildomai. Kažkodėl atrodo, kad reali situacija tebėra kaip buvusi, valandos ir pinigai už jas tiesiog pasidalijami tarp mokytojų, o vaikai jei ir vaikšto į būrelius, tai jie tikrai ne visi veikia. Aišku, aš įrodymų neturiu, būreliuose neapsilankiau, ir, nors nesunku patikrinti, kad tuo laiku ir toje vietoje būrelis nevyko, laiko tam patikrinti neturėjau.

2. Žinoma, iškilo viena opi problema, tai susisiekimas. Sunku patekti po pamokų į savo kaimą, jei autobusas į jį keliauja tik kartą kas tris valandas. Ir niekas iš vaikų nelaukia būrelių, o va