Jaunesnioji gal seniai viską moka:

ir draugai.

***

Ir alus iš kolbos:

Ir užsidėjom visi kaubojiškas skrybėles (iš pradžių pravertė todėl, kad šaltoka buvo).

O Juonė pastuogė - ne tik gyva muzika ir šokiai, bet ir programa, varžybos (pasigirsiu - laimėjom asotį - 3ltr alaus), ir šiaip linksmas bendravimas. Viskam vadovavo ir programą vedė vienas labai šaunus vaikinas.

Pirmiausia vainikuoti buvo Jonai ir Jonės, Janinos:

Paskui prasidėjo varžybos, linksmi aukcionai. Varžybų ir kitų linksmybių nebuvo kam nei filmuoti nei fotografuoti - visi dalyvavome.

O aukcionai iš tikrųjų buvo labai linksmi.

Va viena mergaitė, pirkdama katę maiše, nusipirko gaidį, aukciono metu kaina iškilo gal iki 100 Lt:

Vėliau vėl linksmi šokiai:

Šokom ir dainavom kartu su Joniu:

Nors iš tiesų gaila, kad nebuvo kam fotografuoti ir filmuoti, tačiau buvo labai smagu.

Jonis (Pranciškus ir Liutauras) net paskyrė kelias dainas - šokius kaubojams iš Vilniaus.

Vėliau, sutemus, išvykom arčiau namų, arčiau tėviškės, bet dar sustojom Kelmėje.

Ir baigėm Joninių sutiktuves su puikia kompanija - žaviais ir kultūringais žmonėmis iš Kelmės, dainuodami, grodami, degindami Joninių laužus ir vainikus. Išmėginau kompanijoje savo naują pirkinį iš Tamstos muzikos svetainės - ukulėlę (tokia maža keturstygė gitarikė), labai patogus daiktas. Juokėmės visi - išsitrauki iš kišenės gitarą ir groji. Ir gal derėjo prie kelmiškių didelės gitaros ir kitų instrumentų.

*

*

*

*

*

Va ir naujasis mano X300. Tiksliau - Panther X300 Gents 26. Netikėtai įsigytas šiaulietis dviratukas. Norėjau amerikietiško, bet manau susidraugausiu ir su lietuvišku. Rrrrrnnnn!

Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 17 val - "ENTER MENAS I" Šiaulių Dailės Galerijoje.
Parodos „foto/karto/istorio/grafijos“ atidarymas ir knygos pristatymas (kur. V. Michelkevičius, A. Narušytė ir L. Michelkevičė) ir R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“.

V. Michelkevičiaus ir "komandos" paroda „foto/karto/istorio/grafijos“, aplankiusi Kauną ir Berlyną (sic!) atkeliavo ir į Šiaulius. Išsamiau su ja susipažinti galima 3XPOZICIJA.LT portale - čia rasite ir fotoreportažą iš festivalio. Pirmą kartą projektas pristatytas 2007 m. gruodžio 13 d. „Prospekto“ galerijoje, Vilniuje. Jau nuo pat pirmųjų pristatymo dienų projektas sukėlė nemažai diskusijų, susilaukė kontraversiškų vertinimų ir iškėlė iš esmės naujų klausimų apie pačią Lietuvos fotografiją kaip istorinį ir kultūrinį reiškinį.

R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“ - tai Šiaulių Dailės Galerijos rūsyje esančiame kambarėlyje įrengtas "švediškas video-stalas". Lankytojas patenka lyg į slaptą, privačią erdvę, kurioje ant stalų išdėlioti televizoriai transliuoja savarankiškus vaizdinius ir garsinius naratyvus. Įspūdį, kad instaliacijos autorius žino apie truputį nustebusius lankytojus, patvirtina tik prie televizorių pritvirtinti rašteliai "Garsą galima reguliuoti". Visa kita - pritemdyta erdvė, apie paukščių gripą informuojantys lapeliai ant sienų , video montažinės aplinką atkartojanti atmosfera - sukelia keistą nuojautą, jog čia vyksta kažkokie neaiškūs dalykai (kuriuos išsiaiškinti ir buvo galima pačiam susidėliojant iš televizorių sklindančių pasakojimų kompoziciją).

Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 18 val. - "ENTER MENAS II" „Elnio“ fabrike (Vilniaus g. 72).
Projektas „Piešimo kambarys“ (kur. V. Budrevičiūtė). Dalyviai: Ugnius Ratnikas, Geistė Kinčinaitiytė, Vaida Budrevičiūtė, Pierre Mozain, Nicolas Zimny, Deimantė Kondrotaitė, Žaneta Jasaitytė, Karolis Laurinavičius, Alvydas Liūtaitis, Aušra Vaišvilaitė, Tomas Beržinis.

Šiauliai turi išties potencialią industrinę erdvę:

Balandžio 18 d., penktadienis, 11 val. - "ENTER TEORIJA" Šiaulių Dailės Galerijoje.
Teorinė konferencija: „medijų a/socialumas“. Pranešėjai: G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, T. Čiučelis, S.Valiulis, Ž. Pečiulis, R. Šukaitytė, V. Michelkevičius, V. Kinčinaitis. Po konferencijos - V. Klimašausko knygos „Alfavilnius“ pristatymas.

Visų pirma, dėl vienokių, ar kitokių priežasčių konferencijoje nedalyvavo pusė dalyvių (G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, S.Valiulis). Vaizdus ir konferencijos pranešėjų mini-paskaitas rasite čia.

Antra (nors tai nebūtinai yra minusas), konferencijos tema buvo išties plati. Ji garantavo, jog pranešėjai tilps į teminį lauką, reikalaujantį kone atskiros disciplinos ir išsamių tyrimų. Sprendinio tokiai problematikai, žinoma, neįmanoma atrasti nedidelės konferencijos rėmuose, bet - kita vertus - tikslas buvo greičiau pačių klausimų iškėlimas. Nors ir gana lėtai, bet medijų kritika Lietuvoje daro pirmus žingsnius. Labai svarbu aptikti Lietuvos kritikų ir teoretikų individualias pastangas pažvelgti į medijas kaip į naują reiškinį, ar net naują discipliną, reikalaujančią atitinkamo probleminio lauko ir atitinkamo žodyno reiškiniams apibūdinti.

Balandžio 18 d., šeštadienis, 20 val. - "ENTER ANIMACIJA" Šiaulių Dailės Galerijoje.
A. Petrulienės interaktyvios animacijos projektas „Stumbras ant taburetės“ (pristato: Menų spaustuvė“).

Itin malonia ir festivalį vainikuojančia staigmena tapo Auksės Petrulienės animacijos performansas. Po jos pasirodymo buvau paprašytas paimti is Auksės videointerviu "Šiaulių Televizijai", todėl truputį išsamiau sužinojau apie šią neįprastą ir labai intriguojančią performanso, muzikos ir animacijos sintezę, kurią pati autorė vadina "psilikono teatru" (psyche + silikonas). Siūlau įdėmiau panagrinėti šios kūrėjos darbus ir veiklą - apie tai sužinosite puslapyje www.aukse.lt. Pažadėjau Auksei paanalizuoti jos veiklą ir publikuoti kritinį straipsnelį, ką netrukus ir padarysiu.

Post Scriptum

O neoficialioji festivalio dalis baigėsi kur kas vėliau - naktį iš šeštadienio į sekmadienį, pačiame Šiaulių centre. Tai buvo festivalio svečio iš prancūzijos Nicolas Zimny atliktas performansas-akcija, kurios metu alėjoje šalia "nykštukų" purškiamais dažais ant šaligatvio jis bandė išpiešti 51 baltą žvaigždę ir transformuoti Kaštonų alėją į "Hollywood Walk of Fame". Kodėl 51? Todėl, kad Amerikos vėliavoje jų yra 50, o Lietuva - 51-oji. Kodėl žvaigždė? Todėl, kad Nicolas Zimny itin patinka konceptualios ideologizuotos formos. Nuo pat gatvės pradžios nusidriekė didelių, baltų žvaigždžių virtinė, tačiau... ji baigėsi ties 26-ąja, kadangi baigėsi dažai. Paaiškėjo, jog vienas iš dviejų flakonėlių buvo pavogtas. Tačiau Nicolas nepasimetė ir savo performansą vainikavo štai tokiu užrašu tiesiai ant šaligatvio: "Norėjau nupiešti 51, bet baigėsi dažai". Kai tik Nicolas kartu su mumis - visa performansą stebėjusia ir moraliai menininką palaikiusia palyda - sugrįžo į Galeriją, prisistatė policija. Viskas atrodė taip, kaip ir turi būti: neklaužados menininkai atlikę konceptualų performansą vidury kameromis stebimo naktinio miesto skubiai pasišalina, o policija pavėluotai atvyksta į įvykio vietą ir sužino, jog dažai yra automobiliniai ir teks dar ilgai palaukti, kol nustebusių Šiauliečių batai ištrins jų pėdsakus.

Zaterdag vertrokken we dan, op een onstudentelijk uur (om 6u uit bed gemoeten!) richting Siauliai, waar we 'the hill of crosses' zouden bezoeken. Op foto's leek het erg indrukwekkend, dus besloten we dat we de kans maar moesten nemen om dit eens te bezoeken...

Rond 12u kwamen we uiteindelijk aan in het station van Siauliai, en kropen we alweer op een andere bus richting 'the hill of crosses'. Iedereen verwachte een reuzegrote heuvel, maar niets was minder waar. We werden afgezet in the middle of nowhere. Na een wandelingetje van 2 km konden we eindelijk een kleine verandering zien in het landschap. Jaja, daar was de 'heuvel'. Uiteindelijk was het best wel indrukwekkend. De foto's liegen niet. Ik zou daar niet graag dracula zijn ;)

The middle of Nowhere!

Long road to ruin

Finally, a hill!

Fanis (kamergenoot)

mijn favoriete kruis:

grappig :)

Hierna terug op de bus richting Riga! Uiteindelijk aangekomen rond 20u in ons hostel. We bleken allen gezellig samen te logeren op 1 kamer ;) Ik kan je verzekeren dat de geur niet alles was 's morgens! Desalniettemin kunnen we niet klagen, gezien de goede service, sanitair, prijs en netheid van het hostel...

De eerste dag dus enorm veel bezocht. Heel wat afgewandeld, en heel wat geposeerd voor de foto ;) Het weer viel redelijk mee, met een afwisseling van sneeuw en zon...

Orthodoxe kerk

L'America, L'America, L'America

Team Erasmus

Een of andere paashaas

Donnie Darko!

De volgende dag was het uitzonderlijk mooi weer, en besloten we dus maar om naar de zee te trekken (slechts een 20-tal km van Riga)

Aangekomen in Bulduri (het lokale blankenberge ;))

Zotte mannen (let op het contrast: sneeuw & volleyballers zonder shirt)

de chinesen, met al hun camera's

Ik die op water probeer te lopen ;)

veel mensen op "sandy" white beaches...

in plaats van een zandkasteel, een sneeuwman maken op het strand...

De dag werd afgesloten met een bezoekje aan een Belgische bar. De foto's hiervan komen later...

De laatste dag bezochten we tal van musea en de toren van de St. Peters Church... Een mooi uitzicht was het resultaat:

Zo, dit was het alweer. Ik weet het, heel wat foto's, en er zijn er nog meer...Als je meer foto's wilt zien klik je maar rechts op de foto's ;)

Nu moet ik dringend wat verder werken...Na een vakantie van 4-tal dagen moet ik dringend weer eens in gang schieten...

Gegroet,

Dennis

ps: de weersvoorspellingen voor deze week zien er verdomd goed uit!

Thursday Sunrise 06:05 (EET) Sunset 18:45 (EET)		3°C	-3°C
Friday Sunrise 06:02 (EET) Sunset 18:46 (EET)		6°C	0°C
Saturday Sunrise 06:00 (EET) Sunset 18:48 (EET)		12°C	5°C
Sunday Sunrise 06:57 (EEST) Sunset 19:50 (EEST)		11°C	6°C
Monday Sunrise 06:55 (EEST) Sunset 19:52 (EEST)		14°C	5°C

Fotografuota Fujifilm FinePix S5800

Neleiskim pavogti iš Šiaulių miesto jaunimo amfiteatrą

Pasirašyti peticiją

Tekstas paimtas iš www.peticija.lt (Aut. Vitalijus Nikitinas) Septyniolika šios kadencijos Šiaulių miesto tarybos narių į savo politinę biografiją turėtų įsirašyti gėdingą sprendimą į privačias rankas atiduoti miesto amfiteatrą. Tiesa, posėdyje buvo bandoma dangstytis aiškinimais, kad pritarimas koncesijai dar nieko nereiškia, kad laukia dar labai daug procedūrų, kad koncesijos konkurse galės dalyvauti visi norintys, ne tik verslininkas, turintis pastatą prie amfiteatro, kad koncesija - vienintelis būdas amfiteatrui sutvarkyti.

Nei rengti piketai, nei garbių žmonių apeliavimas į politikų sąžinę nepaveikė Šiaulių miesto valdžios - ketvirtadienį vykusiame Tarybos posėdyje jie nusprendė pritarti amfiteatro koncesijai. Tai yra, buvusią viešą miesto erdvę perduoti į privačias rankas. "Už" balsavę politikai nepasigėdijo viešui pademonstruoti priklausomybę nuo verslo interesų.
Sąžinė ir sarmata - nepažįstami dalykai.

"Tarybai – gėda", "Amfiteatras pavojuje", "Už amfiteatrą", - pranašiški buvo prie Savivaldybės piketavusio jaunimo plakatai. Žodis "gėda" skambėjo ir tarybos salėje, į kurią sugužėjęs jaunimas išgirdo nuosprendį amfiteatrui.

Mindaugo Stakvilevičiaus priminimas - kad amfiteatras - tai šventa vieta, kurioje rinkosi Sąjūdis ir siūlymas "turėkite sarmatos" kai kuriems koalicijos partneriams sukėlė šypseną. Neišgirdo šie politikai ir filosofo Gintauto Mažeikio, linkinčio priimti sąžiningą sprendimą ir sakančio, kad viešai neišdiskutavus, neturint jokios vizijos dabar priimtas sprendimas tik padidins aktyvios visuomenės nepasitikėjimą valdžia, o kiekvieno miesto garbės reikalas yra išlaikyti ir tinkamai prižiūrėti viešąsias erdves.

Amfiteatro koncesijos klausimą pristatinėjusiam Savivaldybės administracijos Turto skyriaus vedėjui Gyčiui Skurkiui buvo nelengva, nes jis turėjo atmušinėti opozicijos priekaištus. Tiesa, dar Miesto ūkio ir plėtros komitete G. Skurkis sakė, kad sumanymas dėl koncesijos - ne jų skyriaus, kad jis turi vykdyti valdančiosios koalicijos pavedimą. Jam teko įtikinėti opoziciją, kad pritarimas koncesijai - tik pirmas mažas žingsnis, kad šiuo klausimu Miesto tarybai dar daug kartų teks reikšti savo valią.
Netvarkoma, kad galėtų perduoti privatininkui?

Vicemerė Alma Javtokienė stebėjosi, kodėl kyla tiek daug aistrų: miestas neturi pinigų ir reikia tik džiaugtis, jei privatus verslas prisidės. Amfiteatro niekas nei degina, nei atima, o koncesija - tai būdas jam sutvarkyti. Anot vicemerės, koncesija tiktų ir Beržynėliui, dėl kurio į ją jau kreipėsi suinteresuoti asmenys.

Opozicija negalėjo atsistebėti: užuot iš Savivaldybės administracijos būtų pareikalauta tinkamai rūpintis viešųjų vietų tvarkymu, svaičiojama apie koncesijas. Susidaro įspūdis, kad sąmoningai skurdinama, neprižiūrima ir sudaromas pretekstas perduoti privatininkams. Anot Justino Sartausko, Beržynėlį šios kadencijos valdžia labai apleido, nes neskiriama jam lėšų.

Andrius Šedžius pasiūlė koncesiniu būdu tvarkyti, jei jau miesto valdžia pati nebepajėgi, Saulės laikrodžio ir Prisikėlimo aikštes. Pastatytų ten verslininkai po prekybos centrą ir būtų labai patogu: ant vieno stogo užkeltų Saulės berniuko skulptūrą, tai visiems iš toli būtų matyti, nuo kito stogo miesto vadovams būtų labai patogu demonstracijas stebėti...

Į miesto amfiteatrą pretenduojantį Anridą Vinklerį (nuotraukoje - kairėje) palaiko ne tik meras G. Mikšys. Savo gerų santykių su šiuo verslininku neslepia ir Seimo narys Valerijus Simulik.

Kai prieš porą mėnesių prie Savivaldybės dėl amfiteatro piketavo jaunimas, meras Genadijus Mikšys įtikinėjo, kad šie suklaidinti be reikalo politikuoja, nes nieko nevyksta. O tas "niekas" vyko slapta ir tyliai, be jokių diskusijų.

"Šiauliai plius" žiniomis, koalicijos partneriams, suabejojusiems koncesijos tikslingumu, G. Mikšys pasiūlė peržiūrėti koalicijos sutartį. O tai reiškia atsisakyti valdžios ir šiltų postų. Tad balsuodama koalicija buvo gana vieninga.

Žodis "koalicija" ne kartą nuskambėjo Miesto tarybos posėdyje, kai opozicija klausė, kas vis dėlto inicijavo amfiteatro perdavimą į privačias rankas. Į Vytauto Juškaus klausimą, ar toks sprendimas - ne mero duoklė A. Vinkleriui už rinkimus, G. Mikšys atsakė, kad jį meru išrinko ne A. Vinkleris, o 23 tarybos nariai. Anot V. Juškaus, vis dėlto reikia būti sąžiningiems ir įvardyti, kas už to slepiasi.
O kas slepiasi už mero?
Dar 2002 metais į tuometį miesto merą Vaclovą Volkovą kreipėsi korporacija "Vaivorykštė", vadovaujama Anrido Vinklerio, su prašymu išnuomoti amfiteatro žemę. prašymas pakartotas po metų, tuomečiam merui V. Juškui. Tąsyk patyręs nesėkmę A. Vinkleris sulaukė savo valandos: 2007 balandžio pradžioje išrinkta nauja miesto valdžia, o jau po poros savaičių į Savivaldybę atkeliavo panašus prašymas, jau adresuotas naujajam miesto merui Genadijui Mikšiui. Ir nors administracijos direktoriaus pavaduotojas Gintautas Mikučiauskas į šį raštą atsakė, kad amfiteatras - labai svarbus miestui, jis negali būti perduotas privačias rankas, G. Mikšys, tiesa, prisidengęs koalicija, išeitį rado - skelbti koncesiją. Tai yra, neatlygintinai perduoti kelių milijonų vertės žemę, ir dar primokėti už tai, kad verslininkas retkarčiais įsileis į renginius miesto bendruomenę.
Gėdingai balsavo 17

Valdančioji dauguma pabijojo vardinio balsavimo. Opozicija šiuo klausimu balsuoti atsisakė, tad amfiteatro likimą nulėmė 20 Miesto tarybos narių.

Už tai, kad amfiteatras būtų tvarkomas koncesijos būdu, tai yra būtų atiduotas privatininkui, balsavo liberalcentristai Genadijus Mikšys, Vaclovas Vingras, Gintaras Karalevičius, Edvardas Peleckas, liberalai demokratai Daiva Matonienė, Romanas Čokovas, Kristina Lementauskaitė, Kestutis Balčiūnas, "valstiečiai" Zenonas Buivydas, Stasys Grigaliūnas, konservatoriai Vladas Damulevičius, Birutė Paplauskienė, Igoris Strupeikis, socialliberalai Leonas Strazdauskas, Vytautas Peleckis, Alma Javtokienė ir Aušra Kazlauskienė. Balsavime dalyvavę konservatorius Jonas Bartkus ir liberalcentristas Kazimieras Šavinis susilaikė, prieš balsuoti išdrįso vienintelė koalicinei partijai priklausanti konservatorė Aldona Augutienė.

Posėdyje nedalyvavo liberaldemokratai Alfredas Lankauskas ir Vidmantas Japertas, socialliberalas Juozas Pabrėža ir "darbietė" Danguolė Martinkienė.

Pasak V. Juškaus, 2003 m. spalio 25 d. į jį, kaip į tuometį merą, kreipėsi korporacijos "Vaivorykštė" prezidentas A. Vinkleris, pretendavęs į amfiteatro žemę prie jam priklausančio pastato Vilniaus gatvėje. Verslininkas sulaukė neigiamo atsako, o V. Juškus - atkirčio A. Vinkleriui priklausančiame laikraštyje: "Kažkodėl nenorima rengti aukcionų, nors tik tokią žemės nuomos galimybę valdžiai suteikia įstatymai. Tada sklypą įsigytų tas, kuris daugiausia už jį sumoka, o ne tas, kuris žino, pas ką nueiti, kada nueiti ir kaip kalbėti" ("Meras - melagis", 2003 m. gruodžio 10 d.). Tiesiog pranašiškas pavadinimas ir tekstas, kurį adresuojame dabartiniam miesto merui G. Mikšiui.

"Amfiteatro privatizavimas - kelias į demokratijos griuvimą", - įsitikinęs profesorius G. Mažeikis. Iš tiesų demokratija apibrėžiama kaip valdžia, kylanti iš bendruomenės daugumos valios. Jos pradžia - graikų susirinkimuose, vykdavusiuose amfiteatruose. Simboliška, kad Šiauliuose demokratijos griuvimas prasideda nuo mūsų amfiteatro.

"Šiauliai plius" nerado nė vieno pašnekovo, sutinkančio, kad amfiteatras būtų perduotas į privačias rankas, išskyrus valdančiosios koalicijos politikus, tvirtinančius, kad "sutvarkyti amfiteatrą reikia", "taip nuspręsta mūsų frakcijoje", "koalicija priėmė sprendimą" ir pan. Praėjusią savaitę į klausimą "Ar sutiktumėte, kad jūsų pamėgtą amfiteatrą miesto valdžia atiduotų verslininkams?" atsakinėjo "S plius" tinklalapio lankytojai. Iš viso balsavo 311 asmenų. "Ne" atsakė 238 gyventojai (77 procentai balsavusiųjų).
Apie politikų sumanymą amfiteatrą atiduoti privačiam verslui - Šiaulių miesto Garbės piliečių, kultūros žmonių, mokslininkų nuomonės
Amfiteatro privatizavimas - kėsinimasis į demokratiją

Gintautas Mažeikis, filosofas, Šiaulių universiteto profesorius:

"Vienareikšmiškai pasisakau už tai, kad amfiteatras išliktų viešąja erdve. Viešosios erdvės - demokratijos garantas, o tokių erdvių privatizavimas - demokratijos griuvimas. Ten, kur nėra vietos bendruomenei susiburti, nėra ir demokratijos. Tai aksioma, aprašyta politologijos vadovėliuose. Kita vertus, Lietuvoje nėra viešųjų erdvių įstatymo - tai paaiškėjo privatizavus "Lietuvos" kino teatrą. Šiaulių amfiteatras turi išlikti, tik, žinoma, ne taip prižiūrimas. Čia trūksta ir kultūrinės iniciatyvos, ir komercinių, "aptarnaujančių" paslaugų. Visuose pasaulio miestuose aplink aikštes telkiasi pačios brangiausios kavinės, prestižiniai restoranai. Jei atsakingi Savivaldybės skyriai leido sau čia nieko nedaryti, nevykdyti jokios veiklos, tai nėra priežastis privatizuoti amfiteatrą. Dabar toks įspūdis, kad jį stengtasi kuo labiau nuskurdinti. Kaip paminklas tai nepriežiūrai - šalia kiurksantis, apleistas pastatas, priklausantis verslininkui, dabar pretenduojančiam ir į amfiteatrą. Vienintelis saugiklis nuo panašių pretenzijų - skaidrus procesas. Miestas dėl amfiteatro turėjo suformuoti aiškią, demokratinę viziją ir skelbti viešus konkursus. Manęs visiškai nestebina, kad tokią vietą bando užgrobti verslo institucija. Kitaip būtų, jei verslui vadovautų pilietiškas, visuomeniškas žmogus, o tai atsitinka itin retai. Šiuo atveju kritikos nusipelno miesto valdžia, kuri negina viešojo intereso, o imasi atstovauti siauram verslo interesui."
Koncesija - nelabai skanus reikalas

Zenonas Eimutis Sabalys, Šiaulių miesto Garbės pilietis:

"Valdžia nuo Dievo duota - ką nori, tą ir daro. Teisėta ar neteisėta atiduoti amfiteatrą privačiam kapitalui - teisininkų reikalas. O esmė yra ta, išnyks ar neišnyks amfiteatras. Vilniaus gatvė yra rekonstruojama ir viešųjų erdvių tragiškai mažėja. Dejuojama, kad gatvė apmirusi, daug visuomenės atėmė "Saulės miestas". Gal po dvejų metų gatvė atsigaus, bet valdžios misija - bent nepakenkti tam atsigavimui. Atiduodant amfiteatrą bus pakenkta viešajam interesui. Manau, kad yra trumparegiška atiduoti amfiteatrą taip laimint vieną kitą litą. Juk amfiteatrą sutvarkyti nekainuoja brangiai. Jis yra Vilniaus gatvės dalis ir, pradėjus rekonstruoti bulvaro dalį Šiaulių viešbučio link, amfiteatrą galima sutvarkyti. Galų gale remontas nėra brangus, o bulvaras turi tarnauti visuomenei. Valdžią juk rinko visuomenė, tad tos visuomenės interesams valdžia ir turi atstovauti. Tie, kurie kalba apie koncesiją, tegul pavarto enciklopedijas ir išsiaiškina, kas tai yra. Jie supras, kad koncesija - nelabai skanus reikalas. Argumentuojama, kad amfiteatre dabar tik pijokėliai renkasi. Bet ar ne valdžios reikalas ten rengti renginius, į kuriuos ateitų ne pijokėliai, o kitokie žmonės. Dabar, manau, tingi atsakingos struktūros tai daryti."
Kultūra pateko į politikų ir verslo manipuliacijų sritį

Virginijus Kinčinaitis, menotyrinikas, Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas:

"Mieste matau labai liūdną ir blogą tendenciją, išsiplėtojusią politikų savivalę kultūros atžvilgiu. Ribojama kultūros skyriaus veikla, kišamasi į kultūros reikalus, kultūros objektai pateko į politikų, verslo manipuliacijų sritį. Politikų žvilgsnis - siauras ir trumparegiškas, visiškai neginamas viešasis interesas, atstovaujama siauriems verslo interesams. Amfiteatras - Savivaldybės projektas, integruotas į bulvarą, įdomus architektūrinis paminklas. Ką Šiauliuose bedarytų verslininkai ir architektai, viską daro neskoningai, pigiai. O užstatytas amfiteatras būtų beskonybė, ši vieta apmirtų, taptų tik komercine. Sumanymas užkelti amfiteatrą ant stogo - visiškas absurdas. Amfiteatras tuo ir unikalus, kad išnaudoja landšafto savybes. Amfiteatras ant stogo nebebus amfiteatras. Labai gaila, kad politikai pasiduoda užburiantiems pažadams."
Amfiteatro atidavimas verslui - nepagarba miestui ir rinkėjams

Albertas Griganavičius, gydytojas, Šiaulių miesto Garbės pilietis:

"Amfiteatras turi istorinę reikšmę, jis susijęs su Lietuvos Atgimimu, tad šio kampelio atiduoti privačiam kapitalui neverta. Tai maloni vietelė sueiti žmonėms, koncertuoti ir nieko iš nieko malonės prašyti nereikia. Žinoma, amfiteatras yra apleistas, bet privatus kapitalas šioje vietoje tik biznį darys, lups pinigus. O žmonėms tuo tarpu nebeliks vietos, kur susirinkti. Juk šalia yra universitetas, studentai turi kur susiburti, pensininkai prisėda su draugais susitikti, laikraščių paskaityti. Gali miesto valdžia amfiteatrą sutvarkyti, juk kažkada taip padarė, ir pasukti galvą, kaip čia žmonių pritraukti. Šiauliuose reikia tvarkyti ir Saulės laikrodžio aikštę. Tai gal geriau ją atiduoti privačiam kapitalui? Todėl dar kartą sakau, kad atiduodama verslui amfiteatrą valdžia padarys dvigubą klaidą - neparodys pagarbos miestui ir iš savo rinkėjų atims gražų kampelį."
Viskas vyksta slapta, be viešų diskusijų

Bronius Maskuliūnas, docentas, ŠU Humanitarinio fakulteto dekanas:

"Esu kategoriškai prieš tokį valdžios sumanymą. Amfiteatras - tokia graži erdvė, ji turi tokia ir likti. Žinoma, atnaujinti reikia, bet tik neužstatyti. Amfiteatro idėja, atkeliavusi dar nuo graikų laikų, labai graži. Mieste baigia išnykti atviros erdvės, o čia gali ir knygą paskaityti. Ir humanitarai, ir technologai čia prisėda. Dabar situacija panaši į statymą ant galvos, o ne ant kojų. Gal tos koncesijos nė nereikia, o vėliau jau gali būti šaukštai popiet. Labai negera tendencija, kai tokie dalykai vyksta be viešos informacijos. Jei politikai sumanė amfiteatrą perduoti privačiam verslui, jie turėjo prieš tai viešai svarstyti, diskutuoti, išklausyti pasiūlymus, pristatyti visuomenei. O dabar tik iš žiniasklaidos sužinome, kas vyksta. Panaši situacija, kaip Vilniuje su "Žalgirio" stadionu - niekas nežinoma."
Reikia žiūrėti visų intereso

Virginijus Stonkus, Šiaulių miesto kultūros centro direktorius:

"Amfiteatre vykdavo tikrai nemažai renginių: nuo gegužės iki rugsėjo rengdavome po porą koncertų per savaitę, ateidavo ir 100, ir 200 žiūrovų. Jame vykdavo ir sportininkų apdovanojimai, ir įvairių festivalių, Šiaulių dienų koncertai. Kai iš biudžeto gaudavome lėšų, amfiteatrą aptvarkydavome, padažydavome, mažam remontėliui užtekdavo. Scena pastatyta už rėmėjų pinigus, ir vis buvo kalbama, kad amfiteatrui reiktų daugiau lėšų skirti. Kad šią vietą reikia tvarkyti, neabejotina, tačiau Miesto taryba turėtų labai gerai apgalvoti, išanalizuoti, ką reikėtų toliau daryti. Jeigu šioje vietoje atsiras statiniai, abejoju, ar amfiteatras bus prieinamas visiems, ar nepraloš senukai, mamos su vežimėliais. Kaip Šiaulių miesto gyventojas manau, kad valdžia turėtų neskubėti, paisyti gyventojų interesų, o viešoms erdvėms tvarkyti skelbti konkursus".
Amfiteatrą nuo "Vilniaus banko" apginti pavyko

Valentina Šimkuvienė, istorikė, buvusi ŠU Humanitarinio fakulteto dekanė:

"Amfiteatrą teko ginti dar prieš keletą metų, kai jį užstatyti pretendavo "Vilniaus bankas". Rinkome parašus, gal tai padėjo, kad amfiteatras išliko. Jį būtina išsaugoti, nes dabar čia - visuomeninių organizacijų, jaunimo, mamų, pagyvenusių žmonių susirinkimo vieta. Čia buvo galima ateiti, pasėdėti, nemokamo koncerto paklausyti. Bulvaras - miesto širdis, o amfiteatras - labai patraukli, populiari, pelninga vieta, todėl į ją verslininkai ir taikosi. Žinoma, amfiteatrą reikia tvarkyti, gražinti, reikėtų ir didesnės scenos: gal per įvairias šventes prie "Senojo dvaro" statomą sceną reikėtų perkelti į šią vietą? Man labai gražūs prisiminimai apie amfiteatre Humanitarinio fakulteto rengtas rugsėjo 1-osios šventes. Amfiteatras turėtų išlikti visų traukos centru."
Amfiteatras reikalingas bendruomenei

Jonas Sireika, istorikas, Šiaulių universiteto docentas:

"Apie sumanymus dėl amfiteatro žinau tik tiek, kiek buvo parašyta spaudoje. Mano nuomone, amfiteatras turėtų išlikti, jis reikalingas ir Šiaulių universiteto studentams, ir visam jaunimui. Jeigu amfiteatro neliktų, nuostolis būtų visai miesto kultūrai. Šiauliai neturi daug traukos centrų. Amfiteatras bulvaro struktūroje - labai patogi vieta ateiti žmonėms, pabendrauti. Koncertus žiūri visi - tai labai svarbus bendruomenės ugdymo veiksnys. Dabar žmonėms labai trūksta kontaktų, o amfiteatras - labai naudinga erdvė."
Turi būti aiškus tikslas

Pranas Piaulokas, Šiaulių dramos teatro aktorius, Šiaulių miesto Garbės pilietis:

"Sunku komentuoti, kai nežinai, ką amfiteatro vietoje gali padaryti privatus kapitalas, ar ką gali padaryti pats miestas. Jei čia bus privataus kapitalo biznio taškas, tai nelabai norėtųsi. Na, negerai, jei šioje vietoje atsirastų koks viešbutis. Tačiau kadangi amfiteatras yra neturtingo miesto rankose, tai dabar amfiteatre niekas nevyksta - jaunimėlis alų geria ir butelius mėto. Vasarą vyksta ten kažkokie tradiciniai paraliavimai, bet tai nėra žmonių traukos jėga. Apskritai bulvare nėra tokių traukos vietų, kur norėtųsi nueiti ir pabūti - vien batų parduotuvės. Nėra kavinių įvairaus amžiaus žmonėms. Reikia iškelti aiškų tikslą, kas amfiteatre turi būti. Ten gali būti kavinė su scena, kur kažkokie renginiai vyktų, gal ten įkurti vasaros teatrą, kur žiemą kas nors vyktų, kur gali ant stogo sėdėti. Tikrai reikia labai gerai pagalvoti, kaip amfiteatrą sutvarkyti - tai neturi būti vieta vien jaunimėliui rinktis, nors ta grafičių tapyba ant sienos man graži. Architektai čia galėtų pafantazuoti, ką galima padaryti. Kadangi dabar visur už viską mokame, tai nenuostabu, jei ir šioje vietoje už pasibuvimą būtų renkamas simbolinis mokestis."
Žmonės į viešąsias erdves sugrįš

Artūras Blinstrubas, socialinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto docentas

"Kaip šiaulietis, esu už tai, kad viešosios erdvės išliktų ir funkcionuotų. Tam, kad funkcionuotų, reikia idėjų. Viešosios erdvės susijusius su kultūra, o jos tose erdvėse ir pritrūksta. Kai amfiteatras "neįveiklintas", tai ir kyla sumanymų jį užstatyti. Dabar išgyvename vartotojiškos kultūros etapą, visuomenė serga "prekybos centrų raudoniuke" ir renkasi juos, o ne viešąsias erdves. Bet tai laikina, praeis, todėl viešąsias erdves reikia išsaugoti, nes žmonės į jas sugrįš."

Korporacija "Vaivorykštė" http://www.vaivorykste.com/:

Korporacijos įmonėms priklauso: prekybos centras "Jums" Šiauliuose, dar trys prekybos centrai išnuomoti, du "Senukų" prekybos centrai (Lyros g. 13 ir Pramonės g. 21 Šiauliuose), 80 metų skaičiuojantis leidžiamas dienraštis "Šiaulių naujienos", boulingo klubas "Dakaras",naktinis klubas "Grand", vaikų šalis "Tomas ir Džeris", sporto klubas "Extra Gym", viešbutis "Vaivorykštė", dešimtys mažesnių parduotuvių, barų, apie penkis tūkstančius kvadratinių metrų nuomojamų sandelių ir biurų. Iš viso korporacija valdo virš 30 000 m² nuosavo nekilnojamojo turto. Mūsų nuomininkai tokios žinomos firmos kaip "Vilniaus prekyba", "Norfa", "Rivona", "Mineraliniai vandenys", "Topo centras", "Lilonija", "Vision expres" ir kiti.

Korporacijos įmonėse šiuo metu dirba virš 400 žmonių. 2002 m. apyvarta viršijo 90 milijonų litų (su PVM). Korporacija jau daug metų yra tarp penkių didžiausių Šiaulių apskrities įmonių.

Korporacijos prezidentas ir valdybos pirmininkas yra Anridas Vinkleris

So sieht das 60er Jahre Prachthotel aus. Ob das 13 stöckige Gebäude jemals ausgebucht ist? Mal ehrlich, Šiauliai ist jetzt nicht das Top Reiseziel. Auch wenn man sagen muss, dass der Reiseführer schon etwas veraltet ist. Denn anders als er behauptet ist die Fußgängerzone keineswegs "überholungsbedürftig" sonder schon sehr schön restauriert und das auch schon seit mehreren Jahren.

Gleich als wir aus dem Fahrstuhl ausstiegen, erwartete uns diese wunderschöne Sitzgruppe. Echt schick!

Zimmer 701, welche Sowjetgrößen darin wohl schon genächtigt haben?

Für Nostalgiker oder Menschen die eine billige Unterkunft suchen ist das Hotel ideal. Man hat das Gefühl es wäre noch komplett so eingerichtet wie vor 40, 50 Jahren. (Inklusive Empfangsfrau, wir spielten ja mit dem Gedanken sie zu fotografieren, ließen es dann aber doch.) Man kann sich wirklich vorstellen wie früher Sowjetgrößen auf der Couch ,(von der ich leider kein Bild habe), saßen und gemütlich Zigaretten rauchten, ein fieser Giftmord oder ein feiges Attentat in diesem Raum stattfand. Ein einmaliges Erlebnis welches ich bestimmt nicht vergessen werde. Das Zimmer ist für den Preis wirklich riesig, also für alle die mal eine aufregende Nacht verbringen wollen, auf ins Hotel Šiauliai. Wer weiß wie lange es noch steht? Das Risiko eines Frühstücks gingen wir nicht ein. ;)

Zitat: "So wie das Hotel aussieht, möchte ich nicht wissen wie das Frühstück aussieht..."

Kreuze über Kreuze, ungefähr 55.000 von ihnen stehen in und um den Hügel herum. Die unzähligen kleinen Kreuzanhänger nicht mitgezählt, die man bei den Souvenirhändlern auf dem Parkplatz kaufen kann. Angesichts der Jahreszeit war bei unserem Besuch aber nur ein Händler anwesend.

Hier sieht man ganz gut die kleinen Anhänger die gerne zu Füßen dieser Jesusstatue gelegt werden. Warum man keine Kerzen anzünden darf, kann sich jeder denken. ;)

Noch mehr Kreuzanhänger bekommt aber Maria, na hoffentlich führt das nicht zu einem handfesten Familienstreit...

Oben angekommen. Auch der Papst bestieg 1993 den Hügel, stiftete ein Kreuz und regte den Bau einer Kapelle an. Man enttäuschte Johannes Paul II nicht, aber die Kapelle ist im Laufe der Jahre ziemlich zerfallen.

In hoc signo vinces - In diesem Zeichen wirst du siegen

Hier noch ein Überblick über die riesige Anzahl an kleinen Kreuzen.

I'm sitting in a hostel in Prague, Czech Republic, at the moment, while Thad and Beccie have gone on a pilgrimage to Plzen, home of Pilsner beers and Claire is upstairs in the shower.

The past 3 weeks or so have been pretty crazy. We left Vilnius on a train to St Petersburg, which was incredibly fun. We ate too many lollies and got really hyper and giggled the whole journey, much to the dismay of the other train passengers who were trying to sleep. We hit the Russian border at 11:30 but, because of the time difference we were pushed to 12:30am - Thad's birthday! After heaps of border control coming through we left again and went to sleep.

We woke up in St Petersburg, pretty groggy from the interrupted sleep and had a look around. I gave Thad his birthday present - a swiss army knife, which has come in handy so much since. Haha. It's such a beautiful city - wide roads and footpaths with big old colourful buildings with beautiful facades running down the roads. We walked down the main street, Nevsky Propsekt and saw a few of the main sites - beautiful churches, canals and statues and ending with the Winter Palace, a beautiful green building that runs as far as the eye can see. It was the home of the Russian royal family until 1917 when they were killed in the revolution. Inside is the biggest art collection in the world, which we explored the next day, although we only got half way through one of the 4 floors before having to leave - and that took us 5 hours. Good grief. We also took a walking tour on the 3rd day with a local guide. He steered us away from the tourist attractions and showed us more where the Russians lived and worked which was fantastic. We discovered an arts centre that started as a squat but has grown into a fantastic community that produces a lot of non-conformist art and
underground music. We also travelled through the backyards, behind the main buildings, where everyone lives, which saves time and showed us a lot of things we'd never notice if we'd taken the main roads. St Petersburg truly is magical. I'm going to have to go back some day and stay for a few weeks.

We headed on another overnight train to Moscow, arriving at 4 in the morning which sucked cos we had to wait for it to get light before we were bold enough to leave the station. It then took us 3 hours to find our hostel, and no one would help us because we didn't speak russian - like London nobody stops on the street even if you stand in front of them so that sucked. Eventually we were approached by a lovely guy called Peter who spoke english and was working in a local real estate office. He took us to his office, gave us cans of coke and a seat while he printed out a map with the exact
building highlighted, and then walked us to the door. Oh he was so lovely! A saint. We went back later and gave him a cake and a koala to say thankyou.

Seeing the Red Square and the Kremlin was so odd because it's a place you just never expect to find youself standing. It was very nice though - although I think that St Basil's cathedral was a bit overrated - Church on Spilt Blood in St Petersburg was far more impressive. We went into the Mausoleum and saw Lenin's body which was absolutely strange! You have to walk down these completely dark stairs past all these very stern looking, heavily armed soldiers and then file past his embalmed body, swathed in red velvet and lit up. How odd. We went inside the Kremlin as well which, oddly enough, was filled with churches. It was strange being inside a place that
British spies had tried to infiltrate so many times only 15 or 20 years ago. It was pretty boring though - the only highlights being seeing the Tsar's burial places - including those of Nicholas II and his family who were killed in the revolution - we were especially excited to see Anastacia's plaque. The other highlight was accidentally walking on the wrong path and having a guard furiously toot his whistle at us for about a minute before we realised. He was so angry and was smacking his baton into his hand rather menacingly. Eeek.

I also had my 21st in Moscow WOO! Which was fun. The night before we had some drinks in the hostel and then headed to a bar around the corner. The barman was told it was my birthday and made me a present - a sambucca shot with whole coffee beans, set on fire. He told me I had to shot the liquid, coffee beans and all, and then breathe in the fumes that he'd captured while setting the alcohol on fire. It went straight to my head and I didn't need any other drinks all night haha. Woke up on my birthday feeling less than pretty but that's OK. Thad bought me a really nice necklace that has a
Rainbow Moonstone set in it from Tibet. When you hold it to the light it glows this really bright blue. We had a pretty quiet day - did a tour of the Metro system and saw all the stations - which are decorated with mosaics, stained glass and chandeliers - an odd contrast to the greyness of the buildings above ground. We leftthat night for an overnight train to Riga, Latvia, but ended up only spending 8 hours there before catching a night bus to Klaipeda, a town on the coast of Lithuania for some relaxing time. So for two days all we did was chill out on the beach - so nice! We then headed to the Hill Of Crosses, which was really more like two mounds but quite impressive nonetheless... very eerie. Lithuanians have been planting crosses here for centuries - in memory of relatives and as shrines to saints. The Soviets bulldozed them all down when they occupied Lithuania and surrounded the place with barbed wire and soldiers, threatening to send to siberia anyone who put up a cross, but still people snuck through the wire to place them. Pretty incredible.