Visą savaitę rašau, skaitau ir tik retkarčiais išlekiu pasivaikščioti pusvalandžiui, geriausiu atveju – valandai. Energingu žingsniu, vis dar kapanodamasi savo vidinių monologų ir personažų dialogų jūroje, apeinu keletą Hawthorn rajono kvartalų. Senu papratimu visuomet nešuosi puspilnę kuprinę, nes man nejauku pripažinti, kad išėjau tik pasivaikščioti, kad einu be jokio tikslo (nors kartais suplanuoju pasivaikščiojimą užbaigti apsipirkimu maisto parduotuvėje), tik norėdama duoti savo akims pasiganyti po žalius, žydinčius krūmynus, vaizdingus Viktorijos laikotarpio namelius, besišildančius saulutėje rubuilius katinus, vaiskų australišką dangų, kuris man atrodo aukštesnis, gilesnis už lietuviškąjį… Australai išeina pasivaikščioti apsirengę sportiškai: su trumpikėmis, marškinėliais, sportiniais bateliais, ausis užsikišę nešiojamų grotuvų ausinėmis, kai kam ant rankos – spidometras. Jie (dažniausiai tai būna jos) skuodžia treniruotu žingsniu, vinguriuoja klubais tarsi greitojo ėjimo važybų sportininkai – man tas jų ėjimo būdas atrodo kažkoks nesveikas – aukštai keldami rankas, nes taip einant galima treniruoti visus kūno raumenis ir mesti svorį ne tik nuo klubų ir pilvo, bet ir nuo pečių… Man toks lieknėjimo būdas svetimas, o ir viršsvorio neturiu. Po darbo savaitės šeštadienį dažniausiai taip pat dirbu, tad sekmadienį esu tiek pavargusi, kad nebenoriu net valgyti. Nebent tai būtų kažkas ypatingo, kaip, pavyzdžiui, prancūziški blynai Williamstown’e.

Melburnas yra ant jūros kranto. Nuo mūsų namų iki pakrantės – mažiau nei pusvalandis mašina. Tuneliu. Greitkeliu. Didžiuliu West Gate tiltu virš Yarra upės, rišančiu miesto centrinę dalį CBD (Central Business District) su vakariniais priemiesčiais. Vienas iš tokių priemiesčių yra Williamstown’as. O jame – geriausia Melburne prancūziška blyninė.

Blyninės šeimininkai dirba patys: vyras kepa blynus (creppes) – jis yra virtuvės šefas, žmona bendrauja su lankytojais – dirba padavėja. Abu – tikri prancūzai. Jų blynai – tikri prancūziški blynai! Jų penkerių metų dukrelė, kaip tikra prancūzė, sėdi ant aukštos kėdutės priešais virtuvės langelį, grakščiai pasirėmusi – priglaudusi prie sienos delnuką, susidomėjusi stebi tėtės darbą. Mergaitės tamsius palaidus plaukučius mama perrišo juodu kaspinėliu, jos suknelė taip pat juoda, perjuosta šiek tiek šviesesniu, bet juodu kaspinu, jos pėdkelnės – šviesiai pilkos, kaip ir pusbačiai. (Prancūzijoje turbūt vis dar tebemadingos trys spalvos: juoda, juoda ir juoda – jeigu net vaikus rengia juodai.) Mergaitės antakiai šviesūs, vos rausvi, kaip mamos, jos mėlynos akutės nulydi kiekvieną blynų lėkštę, kurią padavėjas neša, kitoje rankoje už kojelės laikydamas puodelį su degančiu padažu. Virš stalo link lubų plyksteli liepsna, sužiūra visi restorano lankytojai, mažoji šeimininkė šypsosi.

Kai užsisakome blynų (dažniausiai tai būna ne saldūs, o mėsiški patiekalai), prašome ir butelio tikro Bretanės sidro. Į mūsų stalą keliauja šaltas, aprasojęs tradicinio „Kerisac“ butelis. Padavėjas prie mūsų akių ištraukia kamštį – pukšt! – ir ypatingos formos sidro taurėse putoja gelsvas gaivus obuolių gėrimas. Tradicinis sidras yra sausas, nerafinuotas – su vos juntamu mielių prieskoniu. Jis turi tiek pat alkoholio, kiek ir lietuviškas alus, todėl butelis dviems (o dar sekmadienį) – visai ne per daug…

- Šiandien valgysite rankomis? – juokiasi atnešęs maistą padavėjas, nes stalo įrankiai dar tik pakeliui.

Visi padavėjai čia dirba išvien: pirmasis pastebėjęs klientą, atveda jį prie staliuko, kitas į rankas įbruka meniu (dažniausiai tai būna restorano šeimininkė), bet kuris, einantis pro šalį, paklaus, ar jau žinai, ko nori, bet kuris, priėjęs prie virtuvės langelio, griebs ir paduos į stalą lėkštes ir mielai persimes keliais žodžiais – ir visi čia kalba su prancūzišku akcentu.  Susimokėti gali ir pats, priėjęs prie kasos. Juk čia – kaip svečiuose, kažkieno namie. A, tik svečiuose nereikia už maistą mokėti!

O pavalgęs taip pasigendi sofos… Guodžia mintis, kad jūra, su josios svarbiausiais elementais: horizontu, kirais, bangelėmis, laivais, vėjeliu, deguonies pertekliumi – yra čia pat. Tereikia paėjėti iki pakrantės, pievelės, eiti pievele (niekaip negaliu įprasti, kad vaikščioti žole čia ne tik nedraudžiama, bet ir prašoma: „Parkai – žmonėms!“), susirasti laisvą suolelį, patogiai įsitaisyti ir stebėti spektaklį: pakrantės takeliai ir vejos yra mėgstama šunų pasivaikščiojimo vieta – čia juos paleidžia nuo pavadėlių, jie bėgioja, susipažįsta, dūksta…

Kažkodėl beveik kiekvienas vedamas pro šalį šunėkas pribėgo prie mūsų pasisveikinti. Pirmasis atlėkė baltas, neseniai apkirptas, tarsi aprūdijęs pudelis vardu Noodle (Makaronas). Paskui lakstė tokie, kurių net veislių nežinau… Vienas juodas, turbūt beveislis, tačiau su antkakliu, sunerimęs bėgiojo tarp pakrantės ir kelio, visas šlapias po maudynių. Galima pagalvoti, kad besimaudant kažkas pavogė jo maudymosi trumpikes. Na, iš tiesų tai vargšas pasimetė nuo šeimininkų…

Kalbant apie maudynes, visą žiemą ir tokį ankstyvą pavasarį jūroje turškiasi tik australai. Lietuviai irgi pratę prie tokios vandens temperatūros – juk Baltija vėsi ištisus metus. Tačiau vis tiek keista eiti pakrante, vilkėti striukę, ryšėti šiltą šalikėlį ir matyti pusnuogius vaikus vandenyje…

Australai myli vandenį, myli sportą, myli gyvenimą. Ant suoliuko, kur esame įsitaisę gerai valandžiukei ir nepajudėsime iš čia, kol tik tingėsime, prikalta lentelė, reiškianti, kad suoliuką padovanojo žmonės, norėję įamžinti savo mirusį giminaitį – tai tarsi paminklas (tik žmogus, aišku, nėra palaidotas po suoleliu). Užrašas ant mūsų suolelio buvo toks:

KATE MARY

DAWES

8.2.1995 – 15. 3. 2005

LOVED HER DOG

AND THE SEA

FONDLY LOVED AND

REMEMBERED BY

FAMILY AND FRIENDS* 

Bijau, kad gimimo metus užrašiau teisingai…

*Vertimas: ... Mylėjo savo šunį ir jūrą. Švelniai myli ir prisimena šeima ir draugai.

(Nuotrauka viršuje - mano, iš Williamstown, tik ne vakarykštė.)

Ir "Metal on Metal" intervo frazė apie sekmadienį: "sekmadienis yra viena ilga dejonė".