Juokinga? Na prisipažinsiu ir aš šypsojausi bežiūrėdamas. Na bet juokingai jis atrodo ar ne - nuteikia linksmai ir kartais tokios muzikikės tikrai norisi. Tai va toks tas Šeikis ir buvo mano atmintyje. Iki šiol.....

Na kas čia dabar? Ne aš ne apie tai, kad čia eilinis, niekuo neišsiskiriantis ir nekabinantis gabalas. Visiems muzikantams pasitaiko tokių paleist į pasaulį. Kas nutiko su stilum? Kur tie juokingi Elvio judesiukai, kur rokenroliukas, kur blizguciai ir baltos lakierkos? Na nusispjoviau (paskui nuvaliau) ir pamiršau. Ale vėliau pradėjau mastyt:

• Ar gerai, kai muzikantas iš esmės tik pataikauja savo seniems gerbėjams ir nekeičia stiliaus, nors širdis, protas ir amžius diktuoja visai kitokį supratimą apie muziką?
• O gal, vistik, reikia likti tokiam, koks buvai, nes būtent tokį tave žmonės žino ir prisimena. Jei jau nebegali - nebemuzikuok iš viso?
•  Ar mažai pavyzdžių, kai grupės/atlikėjai bando keisti savo stilių atsižvelgdami į nūdienos madas? Tokia transformacija, ko gero ir yra pati blogiausia.

Vienu žodžiu filosofija. O filosofija, kaip mane per filosofijos paskaitas mokė, yra atsakymo ieškojimas, o ne pats atsakymas.

Kaip Jūs manot? Kas yra vertybė muzikoje - savo firminio stiliaus išlaikymas (senų gerbėjų išlaikymas), keitimasis sulyg madom (naujų gerbėjų atsiradimas) ar keitimasis sulyg savo amžiumi ir muzikos suvokimu (ir davimas peno paburbėjimams ir apmąstymams tokiems perdyloms, kaip aš)? Ar Jūs norite, kad Jūsų dabar mėgiami muzikantai ir po 20 metų grotų tą patį, o gal norite, kad grotų tai, kas tuo metu bus ant bangos, ar geriau tegu groja tai, ko jiems norėsis, nors Jums tai gali visiškai nepatikt.
Pafilosofuojam a?