Vilnius, originally uploaded by tadophoto.

Prieš savaitę įsigijau seną rusišką fotoaparatą Smena 8M. Radau nesunkiai, per skelbimus internete. Dar galima Kalvarijų turguje pasiieškoti, tik sako ten kaina būna aukštesnė.

Taigi kviečiu vertinti, kritikuoti mano foto flickr. Kol kas tik 10 nuotraukų iš pirmos Kodak Portra 160 juostelės.

Taigi, mano naujasis pirkinys yra Lomo Smena Symbol. Kiek jau teko jį apžiūrėt, gedimų jokiu neradau, viskas funkcionuoja labai gerai, turi dėklą ir seną instrukciją, kuri, beje, yra labai naudinga, nes parašyta rusų kalba ir yra originali, su visais parašais ir štampukais. Taip pat joje parašytair šio foto aparato išleidimo data - 1980-06. Jis šešiais metais yra už mane vyresnis. O atrodo jis štai taip:

Kaip supratau iš instrukcijos ir fotoaparato, tai jis skirtas fotografuoti nedideliems atstumams, nors kiek žiūrėjau, galima bandyti ir fokusuot tolimesnius atstumus, vėliau nusipirksiu 12 kadrų juostelę ir išmėginsiu. Be instrukcijos gavau dar ir originalų dėklą, labai gerai išsilaikiusį ir nesubraižytą.

Kas be ko, tai nėra mano vienintelis pirkinys - kartu su fotoaparatu gavau ir blykstę Saulutė. Jau kurį laiką galvojau apie blykstę, bet niekur negalėjau rasti. Jinai tinka Zenit'ams ir Smenai, bet išsiaiškinau kaip ja naudotis tik su Zenitu, su Smena ir netgi su Fed'u kol kas man neaišku. o jinai atrodo:

Beje, teko pataisyt blykstės kontaktą su fotoaparatu, kadangi jisai buvo atšokęs. Tikriausiai buvęs naudotojas bandė panaudoti blykstę su Zenit-ET arba Zenit-E, juose jungiklis šiek tiek siauresnis ir per didelis spaudimas blykstės kontaktui.

Ps. visa tai nupirkau už 45 Lt (Smena symbol, dėklas, instrukcija, blykstė Saulutė). Atlikau šiokį tokį tyrimą ir paieškojau internete, kiek tai galėtų kainuoti, taigi:

Smena Symbol, ebay.com kainuoja 22,80 dolerių, kartu su dėklu kaina padidėja 5 doleriais;
Instrukciją kolekcionieriai nupirks pigiausiai už 3 dolerius;
Saulutės kaina svyruoja nuo 15 iki 30 Lt.

Paskaičiuokit kiek čia viskas kainuotų. :)

Update: "Pravdai" taip pat patiko mano radinys.

O čia webcam'as Sunne apylinkėse http://www.sunne.se/weathercam.html. Ar reikia suprasti, kad tokios nuotraukos ateityje turėtų būti egzotika?

Tiesa Švedijos šiaurėje sniego yra, bet labiau į pietus jo tikrai nėra. http://www.vaplan.com/ čia žemėlapis, jame galima rasti daug webcam'ų pagal Švedijos miestus.

Idėja kilo Volkswagen pirmininkui Ferdinand Piech, kuris norėjo pakelti VW prestižą, sukurdamas pranašesnį už kitus prabangius modelius automobilį. Pagrindiniai konkurentai buvo Audi A8, 7-os serijos BMW ir S klasės Mercedes, žinoma.

Viena iš daugybės salygų, kurias Piech'as nurodė inžinieriams, buvo ta, kad naujasis Phaeton galėtų išvystyti 300 km/h greitį.

Limuzinas buvo pagamintas ant D1 platformos, ant kurios prieš tai buvo sukonstruoti tokie gigantai kaip Bentley Continental GT ar Bentley Continental Flying Spur. Transmisija bei keli variklio komponentai buvo pasiskolinti iš Audi A8.

Varikliai

Phaeton buvo siūlomas su tokiais benzininiais varikliais: 

• 3.2 V6 (241 AG, 315nm, max greitis 239 km/h)
• 4.2 V8 (335 AG, 430nm, nuo 0 iki 100 per 6.5 sekundes)
• 6.0 W12 (450 AG, 560nm, nuo 0 iki 100 per 5.0 sekundes!)

bei dyzeliniais agregatais:

• 3.0 V6 (225 AG, 450nm, max greitis 234 km/h)
• 5.0 V10 (313 AG, 750nm (!), nuo 0 iki 100 per 6.9 sekundės)

Galingiausių Phaeton'ų elektroniniai ribotuvai neleido viršinti 250 km/h ribos, o amerikietiškai rinkai paruošti benzininiai modeliai buvo apriboti iki 208 km/h (130 mph). 

Interjeras 

Automobilio viduje gamintojai sumontavo net keturių zonų klimato sistemą, navigaciją, aukščiausios kokybės apdailos medžiagas, įspūdiną vaizdo ir garso aparatūrą, dvigubus stiklus bei dešimtis elektroninių žaisliukų, tokių kaip automatinis bagažinės atsidarymas, elekroninės užuolaidėlės, masažinės sėdynės, šildomas vairas su audio kontrole, ir pan.

Mėgstantiems muziką, W12 modelis siūlė įspūdingą, net 270 W, garso sistemą su 12 garsiakalbių, galingu subwooferiu bei 6 diskų keitikliu.

Dresdene gamintas Volkswagen pasididžiavimas gali pasigirti šiomis savybėmis: traukos kontrolė, EDL (el. diferencialo užraktas), EBC (variklio stabdymo kontrolė), EBD (el. stabdymo paskirstymas), ESP (el. stabilumo kontrolė) sistemos, keturių varomų ratų pavara, galimybė rinktis sportinį arba komfortabilių važiavimo rėžimus.

Šiandien Helijoso sūnus prasideda nuo 70 000 Lt, o naujas kainuoja apie 200 000 gabalų :)

pagal wikipedia.org
nuotraukos iš vwwallpapers.com, volkswagen.de, lotpro.com

Jeremy Clarckson'as taip pat įvertino vokiečių šedevrą:

Daugiau video žiūrėkite čia.

Susiję įrašai:
Pajėgiausias prasčiokas - VW Golf R32

kai vaiksciojom po Golden Gate Park aptikom neitikietinu dalyku, kad ir siuos vezlius su antim ant pluduriuojancio pagalio..

Provincetown, Cape Cod, Massachusetts, Dolfin VI, VII, VIII... ką galima pamatyti per laivo bortą.

M. Abramavičiaus foto 

užupis gražus ir žiemą ir vasarą. beje, žinote, kad dažnai Monmartru vadinamas šis vilnelės kūdikis iš tiesų gerokai lenkia Paryžiaus simbolį. tikrasis monmartras labai pasikeitė ir į blogąją pusę.. bent jau taip aš girdėjau.

M. Abramavičiaus foto

užupio klimatas praėjusią žiemą

I tak...

1. Štatyvas

Pirmas ir pagrindinis fotografavimo naktį atributas - štatyvas :)
Jis turėtų būti pakankamai tvirtas, nes esant sunkesniam aparatui+objektyvui, plasmasiukai pradeda siūbuoti.
Štatyvo vaidmenį gali atlikti suoliukas, stulpelis, galų gale žolė (žiūrėkit, kad nebūtų rasos).
Kažkur užmačiau gudrų prietaisą - kojinę pripiltą smėlio, ji padeda stabilizuoti fotoaparatą ir koreguoti kampą.

2. Užraktas

Spaudžiant užraktą, aparatas dažniausiai sudreba, to išvengti padės nuotolinio valdymo pultelis arba fotografavimas su užlaikymu.
Kai kuriuose aparatuose yra reguliuojamas užrakto užlaikymo laikmatis, 3-5 sekundės, pakankamas laikas aparatui stabilizuotis.

3. Diafragma ir ekspozicija

Mariukas rekomenduoja naudoti f/8 ir 5-15 sek. išlaikymą. Pritariu, šio patarimo nežinojau, bet jis tikrai pravartus. Pats naudojau f/4, tačiau taip fotografuojant atsiranda fokusavimo problema. Naktį autofokusu pasinaudoti tikriausiai nepavyks, todėl padės uždara skylė. Tad paprasčiausias receptas: f/8, rankinis fokusas, Aperture priority (kad nereiktų sukti galvos dėl ekspozicijos laiko). Turiu nedidelę didelių f skaičių fobiją, nes mano matrica purvina, o su ilgu ekspozicijos laiku viskas ypatingai gerai matosi :)

4. ISO

Kadangi aparatas stabilizuotas, ekspozicijos laikas nelabai groja, naudoju kaip įmanomą mažesnį ISO (pas mane 200) - išvengsite triukšmo.

5. RAW

Kad ir koks bebūtų gudrus fotikas, baltos spalvos balansas tamsoje greičiausiai bus visiškai nugrybavęs. Fotkinant kapinėse, pagrindinis šviesos šaltinis - žvakės ar žibintai, dėl to jos gaunasi labai geltonos :) Čia mums į pagalbą ateis raw (nef ar dar bala žino kaip jį vadina įvairūs gamintojai), fotografuojant RAW'u, fiksuojama "žalia" informacija iš matricos, kurią vėliau apdoroja arba fotoaparato procesorius, versdamas nuotrauką į JPG, arba pats fotografas :)

Pagal aparatą:

Po pataisymo:

Iš JPG tiek neišspausi :) Pats baisingai nemėgstu RAW, nes mano kompiuteris per lėtai juos doroja, o ir darbelio prie kiekvieno kadro papildomai atsiranda.

6. Ciklopas

Super patogus dalykas naktį - "ciklopas", tokia lempelė kabinama ant galvos, dabar jos gaminamos su LED, todėl yra mažos, pigios ir taupios. Labai praverčia reguliuojant aparatus neturinčius valdymo skydelio apšvietimo. Dar juo galima pagelbėti autofokusui ar apžiūrint veiksmo vietą. Gerai susipažinus su aplinka galima išvengti nemalonių siurprizų, pvz.: kadre besivoliojančių rimi maišelių, kurių tamsoje nesimato.

7. Muzika

Besibastant po kapines naktį, gali būti labai baisu. O visus baisumus išvaikys truputis triukšmo ausinėse.

8. Lastai

Atributas neprivalomas - bet ko verta aplinkinių reakcija!

Thats all folks.

Jei turit daugiau gerų minčių - prašau nesilaužyti ir palikti jas komentaruose :)

P.S.: panoraminė nuotrauka blog'o viršuje tai pat daryta Martyno.

Ankstesnes dalis skaitykite čia. 

Liepos 17 d. Antradienis (10 diena)

Pabudę dar išsimaudom, susikraunam daiktus. Paskui nusprendžiama, kad Domas ir Rasa bandys tranzuoti link Sicilijos, o mes su Ignu, prisiminę, kad taip ir neišnaudojom sutranzuotų šimto eurų, važiuosim traukiniu. Atsisveikinę su kolegomis ir palinkėję sėkmės, kelionių nuotaika judam stoties link. Stoty malonus darbuotojas kalba angliškai ir išaiškina, kad traukinys iš Formios į Villa san Giovanni išvažiuoja 14:33. Nusiperkam po bilietą (37 €). Tada pažiūrim į laikrodį ir pamatom, kad turim dar pusdienį. Einam atgal į miestą, užeinu į supermarketą, Ignas į makdonaldą, pavalgom ir laiką stumiam sėdėdami ant suoliuko. Paskui Ignas net užsnūsta, o aš stebiu žmones, transportą. Karštis varo iš proto, bet vistiek patinka man jis.
Kai įlipam į traukinį, pamatom, kad visos kupė užimtos, todėl iki Neapolio stovim. Pro langą grožimės pietų Italija. Kai traukinys stoja netvarkingame mafijos mieste Neapolyje, iškart pasijunta – prilipa gyvas velnias juodžkių, visi rėkia, mes su didelėm kuprinėm ieškom savo kupė, vos prasilenkiam siauruose vagonuose. Paskui lyg ir randam laisvesnę kupė, bet angliškai moteris paaiškina, kad mūsų vieta parašyta ant bilietų ir kad ji yra už kažkelių vagonų. Blaškomės po tą traukinį kol pagaliau randam savo tikrąsias vietas. Po ilgesnės pertraukos likę dviese, važiuojam ramiai, stebim pasakišką gamtą. Suprantam, kad pietų Italija jau nėra ta vieta, kur susišnekėsi angliškai ir matysi vien tik gražias vilas ir prabangą.

Karts nuo karto atsiverčiam atlasą ir vienas kitam svajingu balsu tariam „pažiūrėk, seni, kur mes nusibaladojom“, vesdami pirštą nuo Lietuvos iki Sicilijos. Tiesa, mes dar ne mafijos saloj, bet tikimės jau šiandien ten pernakvot. Villa san Giovanni išlipam apie 21 valandą. Jau visiškai tamsu. Prie mūsų – uostas, didžiuliai laivai. Užmatom vieną solidų vyruką su lagaminu, kažkur skuba jis, o mes įtariam, kad į Siciliją jis bėga, todėl sekam paskui jį. Ir nesuklystam, atsirandam prie kelių didžiulių keltų. Kaip tik išplaukinėja vienas didelis keltas, nespėjam, teks palaukti sekančio. Ignas bėga ieškot tualeto, o aš stebiu aplink zujančius vairuotojus, mašinas, fūras ir žiūriu kaip čia veikia visa sistema. Dar užvalgau Formioj pirktų nektarinų. Kitam krante matosi Sicilija... Šviečia Mesinos krantai.

Po maždaug pusvalandžio atplaukia mūsų keltas. Sumokam tik po vieną eurą ir lipam į didelį keltą. Tada dar ilgai į keltą suvarinėjamos mašinos, fūros ir pan. Mes užsiemam suoliuką laivo prieky ir laukiam, kol šis mus nuplukdys į paslaptingą saulės salą – Siciliją. Pakyla nemažas vėjas, bet nešalta.

Po truputį tolsta žemynas bei artėja visiškai nauja sala. Igno akyse matau neramumą, šioks toks jauduliukas aplanko ir mane. Bet adrenalinas ir nuotykiai įveikia visas neigiamas emocijas.

Na, o kol mes plaukiam, paskaitykim kaip sekėsi Domui ir Rasai tranzuot iš Formios: (žodžiai Domo)

„Su Rasa pradėjom išeidinėt iš Formijos miestelio. Priėję vietą, lyg miesto pabaigą, tačiau dar su nuosavu namų kvartalu, visgi atsistojom šalia vieno namo ir pradėjom balsuot. Karštis buvo nepakeliamas, teko rengtis rūbus ilgom rankovėm ir šokt į kelnes, nes jautėm kaip oda svyla. Pastovėję apie 30min, nusprendžiam važiuot kitu keliu, kuris išves tiesiai ant autobano, nupėdinam už sankryžos ir laimei randam vietelę pavėsyje. Netrukus sustoja pirmoji moteris. Tai mokytoja, dėstanti italijos istoriją, deja nešnekanti angliškai. Skurdžiom mūsų itališkom žiniom kai ką sužinom apie šią šalį. Mokytoja paleidžia mus miestely, iš kurio eina kelias į autostradą. Atsistojam šalikelėj, karštis tiesiog žudo, nutariam pastovėt nors 10min ir eit į traukiniu stotį, tačiau  netrukus sustoja naujutėlaitis peugeot ir sutinka mus mestelt iki Neapolio. Kokia palaima apėme kai įlipom ir salone klimato kontrolė buvo nustatyta tie 18 laipsnių riba, o lauke 38:) Nemažu greičiu pasiekiam degalinę. esančią prieš pat Neapolį. Ten išlipę pradedam klausinėt žmonių, gal kas važiuoja toliau už šį miestą. Deja, visi tevažiuoja iki šio didmieščio, yra pilni arba tiesiog ignoruoja mus, lyg mūsų apskritai nematytų. Taip po 4 varginačių valandų, visiškai praradę viltį šiandien nusigaut tolėliau už šį miestą, nueinam prie degalinės išvažiavimo, susirandam kartono gabalą ir užsirašę "Salerno" atsisėdam ant bardiūro. Aplink mėtosi šiūkšlės ir labiausiai mus pralinksmina šalia vaikščiojantis balandis: aptriušęs, lyg smala apipiltas, pusę plunksnų nuslinkę. Su Rasa nutariam "Va čia tau ir neapolietiškas balandis:)" Ir netrukus sustoja naujutėlaitis Land Rover. Išsišiepę iki ausų susimetam kuprines ir į kelią. Dar labiau nudžiungam kai paaiškėja, jog jis veš mus apie 300km. Visa laiką vairuotojas laiko apie 180-200km/h kadangi skuba pas savo draugę, kuri vis skambina ir pyksta jog šis labai negrįžta namo. Įdomiausia pasidaro, kai sužinom, kad mūsų gerasis vežėjas yra tikras snaiperis, dirbantis Romoj, antiteroristų pajėgose ir yra nušovęs 6 teroristus! Kelionei tikrai neprailgus, visi išlipam, vyrukas ištraukia mūsų kuprines ir atsisveikinęs itališkais bučiniais į žandus, palinki geros kelionės. Vos spėjus išlipt, mus šaukia du jauni fūrų vairuotojai ir girdim "sicialia, sicilia!" Negalim patikėt! Du draugai važiuoja į Sicilija, vienas į Katanija, kitas į Palermą. Su Rasa įšokam į skirtingas kabinas ir pasileidžiam po likusią naktinę Italiją vakarų pakrante. Persikėlus į Siciliją, aš persėdu pas Rasą, kadangi manasis nusuka į kitą pusę. Vairuotojuj laikas pasnaust, mes su Rasa išlipam pramonės rajone, įsitaisom ant apvažiavimo salelės ir užmiegam tiesiog vidury kelio. Ryte, sėsim į fūrą, kuris mus nuveš į Kataniją!“

Po gero pusvalandžio išlipam Mesinoj, mieste, kuris buvo įkurtas graikų aštuntam amžiuj prieš Kristų. Aplink mus daug veiksmo: vaikšto keltų darbuotojai, laukia dvi eilės transporto, iš kelto išleidinėjamos mašinos ir žmonės. Mesina – miestas nemažas (250 000 gyventojų), todėl iš jo išeiti šiandien jau greičiausiai nepavyks. Nebent pabandyt sutranzuot iš Italijos atplaukusias mašinas. Taip ir padarom, prieš tai susirandam kartono gabalą, užsirašom „Catania“, ir laukiam naujos kelto siuntos. Laukdami dar pavalgom batono su dešra, kuriuos pirkau Formioj. Visai skanu, šviežia. Kai atplaukia keltas, greit stojamės ir aktyviai tranzuojam, mojuojam kartono gabalu, bet vairuotojai tik pasižiūri ir nuvažiuoja. Antras srautas taip pat nesėkmingas, todėl nusprendžiama eiti ieškot nakvynės. Einam nelabai tvarkingu miesto paplūdimiu, aplink daug apverstų valčių, mėtosi žvejybiniai tinklai. Galiausiai įsitaisom ant sukrautų didžiulių blokų, tartum savotiško molo. Netoli dar veikia kažkoks žvejų klubas ar kas ten, dega laužas, sujungtos šviesos. Tie blokai buvo daugmaž tokio dydžio, kaip žmogaus kūnas, atsigult galima, bet jei norėsi apsisukt ant kito šono -  atsidursi jūroj arba ant smėlio. Be to, aplink dar lakstė žiurkės. Ir ne tokios mažos. Ignui tai kėlė didelį diskomfortą ir pasišlykštėjimą, o man kažkaip nebaisu buvo, tai greit įsitaisiau ant vieno iš blokų. Naktį pro pat mano kojas dar kelis kartus praėjo maždaug keturių jaunuolių kompanija, aš apsimečiau, kad miegu, bet iš tikrųjų mačiau, koks aš jiems buvau įdomus ir kaip jie vienas kitam rodė į mane ir prie manęs gulintį Marco Polo atlasą.

Liepos 18 d. Trečiadienis (11 diena)

Pabundam anksti, gal apie penktą šeštą. Miestas dar miega, o mes jau pabudę. Kažkaip sumąstom tramvajum pavažiuot iki stoties. Taip ir padarom. Zuikiu, žinoma. Nelabai malonu zuikiu važiuot, bet įmanoma. Važiuojam pro palei jūrą išilgai išsidėsčiusią Mesiną visai nemažai, kol privažiuojama traukinių stotis. Stoty būnam anksti, apie šeštą valandą. Po blūdijimų ir aiškinimųsi nusiperkam po bilietą į Kataniją. Sumokam 12,60 € už abu… Turim dar valandžiukę laiko, todėl nueinam visai prie pat stoties čiurškenčio fontano. Sėdim ramiai, stebim bundantį miestą. Paskui ateina vyrukas, sujungia žolės purkštukus, purškia mums prie pat kojų. Reguliuoja jis ten juos ilgai, krapštosi. Ateina laikas ir sėdam į traukinį. Tuščias jis visiškai, keista, bet ką padarysi. Ignas užlūšta, o aš bandau stebėti žemėlapį ir užrašus ir kažkaip matau, kad nelabai čia sutampa :D stojam kažkokiose stotelėse, žmonių kaip nėr taip nėr... Tada traukinys įsigudrina apsisukt ir vėl grįžta į Mesiną. Kas per velnias?? Mes gi ne ekskursija užsisakėm, o į Kataniją norim važiuot. Išlipam vėl Mesinoj. Einam prie Partenza/Arrivo lentos ir pamatom, kad buvom įsėdę į visiškai „nyftiemu“ traukinį. Ką padarysi... Laukiam sekančio. Tada užsimanom nusipraust. Bet tūlikas mokamas – 50 euro centų. Nu bala nematė. Įmetu monetą, atsidaro durys ir greit subėgam dviese. Negi atskirai dar mokės lietuviai :D ten vėlgi nusiskutam, prausiamės, aš net galvą kiek pamenu išsisplaunu :D panašiu pavyzdžiu seka ir kažkoks italas, bet skiriasi jis tuo, kad po tūliką su stringais vaikšto :D kažką paveikiam ir pagaliau atvažiuoja jau tikrasis traukinys į Kataniją, miestą, kuriame pagaliau turėsim nakvynę. Ten gyvena mūsų draugė Eglė. Jėga. Traukinys visiškai naujas, su kondicionierium. Pradedam kelionę po didžiausią salą Viduržemio jūroje. Sicilijoj gyvena 5 milijonai gyventojų. Ignas vėl užsnūsta, o aš sėdu į kitą pusę, prie lango, ir laukiu Etnos ugnikalnio. Pravažiuojamas prabangusis super gražus kurortas Taormina, kuriame neseniai ilsėjosi naujasis Prancūzijos prezidentas Sarkozy. Dar po kelių stotelių tolumoje pradeda ryškėti didžiausias ugnikalnis Europoje – Etna, kurio aukštis siekia net 3320 metrų. Be to tai ir vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių.

Matosi, kaip aukštai aukštai jis garuoja, bet neryškiai, nes viršūnė jo toli ir aukštai nuo manęs. Pagaliau atvažiuojam į ugnikalnio miestą – Kataniją. Iš kondicionuoto vagono lipam į tikrą orkaitę – įkaitęs asfaltas garuoja taip, kad vos galva svaigt nepradeda. Dar pastoviniaujam, kol Eglė parašo „eikit palei jūrą 15 minučių, kol prieisit didelį žiedą su palmėm ir statulom, tada sukit į dešinę ir eikit Vittorio Emanuele gatve apie 20 minučių ir surasit namo numerį ir mano duris“.

Taip ir padarom, prienam žiedą, tada lendam į judrią gatvę, praeinam labai gražią katedros aikštę (piazza Duomo) ir po kelių minučių pamatom mums iš balkono mojuojančia Eglę :D jėga. Išverda ji mum makaronų, įpila ledinio vandens, pasipasakojam kaip sekėsi mums, ji dalinasi įspūdžiais apie gyvenimą sicilijoj, pasakoja apie vietinius žmones, jų gyvenimo būdą ir panašiai. Kažkur tuo metu parašo Domas, jie tuoj bus Katanijoj! Valio! Persiunčiu jam Eglės žinutę ir po geros valandos visi susitinkam Eglės internacionaliniame bute. Vaišinamės makaronais, daug kalbam. Eglė pasakoja, kad Sicilijoj apie 80 procentų verslininkų moka mafijai, kad pati savom akim matė kaip atėjo kostiumuotas dėdulė su automatu į restoraną „susirinkt mokesčių“, kad vyrai iki 40 metų gyvena su motinom, tingi dirbti. Pati Eglė darbe ateina pasiskūst ir pasiklausyt kitų kaip karšta, nepakeliamai sunku dirbt ir todėl nieks čia praktiškai nedirba. Dar labai patiko pasakojimas apie ugnies vėją, ateinantį nuo Sacharos dykumos. Jis ypatingas tuo, kad veikia kaip milžiniškas plaukų džiovintuvas – greit išdžiūna akys, o temperatūra pakyla iki 50 laipsnių. Daug ir įdomiai mum dar pasakojo Eglė. Dar sakė, kad nenustebtume, jei prie mūsų prieis sicilietis ir siūlys pirkt maikutę. Sakysi „ne, ačiū“ – jis sakys „bet pažiūrėk kokių gražių turiu“ ir atidengs mini maikučių stendą su pistoletu vidury. O vat tada išsirenki patinkančią, moki 50 eurų už beveik bevertę maikutę ir visogero.
Paskui įsikūrėm Eglės kambary, buvo įteiktas žemėlapis su aplankyti rekomenduojamom vietom, vyno taškais, banditų gatve ir pan. Siesta baigiasi ir Eglei reik į darbą, todėl išeinam visi kartu ir susitariam susitikt apie septintą. Daug vaikštinėjam po miestą, siauras ir platesnes gatveles.

Catania – nelabai saugus miestas, bet egzotiškas savo neišpustytu barokiniu senamiesčiu, siesta, mafija ir religinėm apeigom.

Duomo aikštėj apžiūrim miesto simbolį - u Liotru arba Fontana dell' Elefante, kurį sukonstravo 1736 m. Giovan Battista Vaccarini. Tai kūrinys iš sustingusios lavos, vaizduojantis dramblį, nugalėtą Obelisko. Legenda sako, kad Vaccarinio tikrasis dramblys buvo kastruotas, ką Katanijos vyrai priėmė kaip jų vyriškumo įžeidimą. Tam, kad juos nuraminti, Vaccarini pridėjo atitinkamas dramblio sėklides prie originalios statulos.
Vėliau užeinam į kavinukę, suvalgom labai skanių ledų ir išgeriam labai šalto ir brangaus alaus. Taip pat aplankom didelį miesto parką. Ten, žinoma daug palmių ir kitų egzotiškų augalų. Pavėsy kortom žaidžia būrys senukų. Vaikštinėjam. Visi kartu nusifotografuojam.

Taigi, gerokai pablūdiję po miestą, vakare sutartoj vietoj susitinkam su Egle. Ji nuveda mus į piceriją. Viduj stovi pečius, dirba kepėjas ir kasininkas. Kondicionieriaus čia nėra, yra tik pečius, todėl viduj jausmas kaip pirty. Išsirenkam po picą, sumokam nedaug – maždaug po 4 eurus – ir einam į skveriuką su fontanu. Įsitaisom ant žolytės, dar nubėgam į kioskelį alučio ir pradedam vakarienę.

Picos tikrai skanios ir sočios. Sutemsta ir miestas pradeda gyvenimą. Aplink mus futbolą žaidžia daug vaikų, laksto motoroleriai, rėkia miestelėnai. Eglė pasakoja kaip vakarieniauja siciliečiai: iš pradžių suvalgo sočius šaltus užkandžius, tada eina makaronai, paskui didelis antras patiekalas, desertas ir kava. Visos vakarienės metu dar, žinoma, gurkšnojamas vynas. Netoli mūsų ant suoliuko sėdi senas sicilietis ir kalbasi su draugu, paskui prieina prie mūsų ir paklausia iš kur mes. Taip, mus čia pastebi. Bebaiginėjant picas pajaučiam kaip vaikai į mus paleidžia kelis akmenukus ir plastmasinį buteliuką. Po dar kelių bandymų „pamokyt“ atvykėlius, vaikams nepasiseka. Jų elgesį pamatęs senas sicilietis, atsistoja ant suoliuko ir sicilietiškai sušunka: „nedarykit Sicilijai gėdos!“. Visi vaikai dingsta per kelias sekundes, o mes apakę godžiai rijam paskutinius picos kąsnius. Tada sumąstoma išgert dar alaus. Išgeriam alaus ir traukiam į aikštę prie operos. Ten mus pasitinka šurmuliuojanti minia žmonių. Naktinis gyvenimas verda.

Ateina Eglės draugas, aukštas juodaodis, apsirengęs egzotiškais baltais plačiais drabužiais. Linksmas jis toks, itališkai kalbėjo ilgai su Egle. Ignas su Rasa vietinėj kavinėj nusiperka po taurę vyno, o mes vėl nubėgam aluko. Pasėdim dar valandėlę ir užsimanom namo. Nuovargis ir beprotiškas karštis visgi daro savo. Eglė duoda raktus ir dar pasilieka mieste.

Liepos 19 d. Ketvirtadienis (12 diena)

Keliamės gana vėlai, apie dešimtą ryto. Prausiamės, pusryčiaujam. Vėl pašnekam su Egle ir nusprendžiam šiandien važiuot į Sirakūzus. Daiktus paliekam, pasiemam tik po miegmaišį, rankšluostį, mobiliakus, fotiką ir pinigų. Dar prieš tai visi kartu su Egle žygiuojam į garsųjį Katanijos turgų. Turgus pilnas neįtikėtino dydžio žuvų, pigių vaisių, drabužių, vyno ir kitų niekučių.

Už vieną eurą nusiperkam arbūzą, kelis tetrapakus vyno, Eglė nurodo kryptį traukinių stoties link, atsisveikinam keliom dienelėm ir pajudam savais keliais. Virš galvos intensyviai šviečia saulė, o mes visai netrumpai einam į stotį. Tada nusiperkam bilietą į Sirakūzus (22,80 € už keturis) ir laukiam traukinio. Laukdami ant suoliuko pjaustom ir vietoj valgom arbūzą, aplink palikdami šlapią vietą ir daug sėklų. Negražu, bet ką padarysi. Sukertam arbūzą ir išpūstais pilvais lipam į traukinį. Atsidarom vyno.

To, ką pamatėm važiuodami į Sirakūzus, nesitikėjom pamatyti nė vienas. Apleisti vaismedžių sodai, nuo saulės išdegę laukai, palmių plantacijos, didžiuliai kaktusai, kuriuos beveik galima paliest iškišus pro langą ranką, siesta gyvenantys miestukai, žydras vanduo, pavėsyje besiilsintys šunys, paskendę laivai apleistuose uostuose – tik dalis to, ką matėm rytinėj Sicilijos pakrantėj.

Sirakūzuose vėl buvom pasitikti beprotiško karščio. Nedelsiant pradedam apžiūri miestą, kartą Cicerono apibudintą kaip „didžiausias graikų miestas ir pats gražiausias iš jų visų“. Sirakūzai buvo įkurti 734 m. pr. Kr. graikų naujakūrių iš Korinto. Miestas buvo galingiausias graikų miestas visoj Viduržemio jūroje. Garsiausias sirakūzietis yra gamtos filosofas Archimedas. Dabar Sirakūzai turi apie 125000 gyventojų ir nemažai istorinių-turistinių atrakcijų. Nors miestas gana mėgstamas turistų, jų mes sutikome tikrai nedaug – vieną kitą. Kiek teko girdėti, iš Lietuvos tokiu laiku net nevyksta turistinės grupės, dėl paprastos priežasties – karščio. Na, o mes kadangi esam jauni iš ištroškę kelionių judam miesto centro link.

Pakeliui dar Domas nusiperka pliažines šlepetes :D aplankom pilies griuvėsius, katedrą, daug vaikštom po dviejų metrų pločio gatveles, nueinam į Archimedo aikštę prie fontano.

Ten nusifotografuojame. Paskui vėl grįžtam į Katedros aikštę, nuperku atviručių rinkinį namiškiams. Sirakūzai gerokai skiriasi nuo Katanijos – čia ramu, saugu, gražu ir sutvarkyta. Paskui nusiperkam po kelis papirusus su Archimedo atvaizdu ir sicilietiška karieta. Dar užeinam į parduotuvę, pasiemam nebrangaus vyno ir čipsų. Vakarop bandom susirast nebrangią kavinukę, kur būtų galima suvalgyt picą, bet paieškos užtrunka. Po valandos siauram skersgatvy randam piceriją „Al ficodindia“. Buvo apie šešios vakaro, įeinam viduj ir mums sako kad dar siesta, atsidarysim pusę septynių. Hrr, nu gerai luktelsim. Tada Rasa sumąsto, kad ji valgyt nenori ir eis geriau į pakrantę pasivaikščiot ir pafotkint. Mes vėl einam į piceriją ir sakom kad jau laikas, prašom duokit picų :D ogi mums atsako, kad palaukit daaar, neskubėkit, ateikit septintą. Kadangi visą kelionę dažnai tenka kažko laukt, tai palauksim iki septynių darkart. Lygiai septintą sėdam prie stalo, atneša meniu, išsirenkam po picą (apie 5 €) ir kolos dar paimam. Sočiai pavalgom, susimokam ir einam į pakrantę, ten susitinkam su Rasa, apžiūrim labai įdomų skverą, kuriam jautiesi tarsi džiunglėse. Sėdamės ant prieplaukos, atsidarom vyniaus ir vakarojam ramiai sau.

Kalbam apie mokslus, ateitį, na ir keliones, žinoma. Jau visai sutemus nusprendžiama nakvynės ieškot prie garsiojo romėnų amfiteatro, kuris yra kitam miesto gale. Na ką, teks pasivaikščiot. Sukariam ne vieną kilometrą, kol randam tą amfiteatrą, einam pro autosalonus, pakelėse stoviniuoja naktinės plaštakės, pereinam tiltą. Amfiteatras, pasirodo, ant kalno, o kelias į kalną skirtas tik automobiliams. Keista. Lipam vingiuotu keliu į tą kalną ir žvalgomės, kur čia įsitaisius. Randam nevisai jaukią vietelę netoli kelio, žolė aukšta ir išdegus, daug akmenų. Na ką, prasimindom, nusirenkam akmenis ir bandom tiestis miegmaišius. Dar atsidarom kelis vyno, skanaujam ir diskutuojam kažką, bet ką tiksliai – nepamenu.

Liepos 20 d. Penktadienis (13 diena)

Žadinamės apie aštuntą, pakuojamės daiktus ir toliau lipam į kalną, tikėdamiesi pamatyti garsųjį romėnų amfiteatrą. Tačiau planas neišdega – vartai užrakinti, o atsidarys tik po kelių valandų ar daugiau. Negerai. Teks apseit be amfiteatro, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, labai įpūdingas nėra. Tiesiog labai labai senas istorinis paminklas.
Po truputį žygiuojam link stoties, pakeliui dar grožimės vaisių sodais, kur auga citrinos. Išsiaiškinam, kad autobusu galime nuvažiuot į Pachino, kuris yra netoli piečiausio Sicilijos miestelio Portopalo. Bet autobusas atvažiuos tik po kelių valandų, todėl nueinam į supermarketą, nusiperkam vandens, eilinį arbūzą ir dar kažką. Įsitaisom auto stotelėj pavėsyje. Temperatūra šokteli iki 40 laipsnių ir mes savu kailiu pajaučiam, ką reiškia toks karštis ir suprantam siestų kraštą Siciliją ir darbo vengiančius siciliečius.

Nereikia pamiršti ir to, kad Italijoje vyrauja Viduržemio jūros (medeteraninis), o štai Sicilijoje - subtropinis klimatas. Po to sėdėti pasidaro nuobodu, todėl paliekam Igną su visom mūsų manatkėm ir einam pasižvalgyt po Sirakūzų pakrantę. Nusifotkinam prie palmės, paskiau einam ant plūduriuojančio tiltuko pažvelgt į įlanką. Gražu. Dar kažkur pablūdijam ir grįžtam į stotelę. Ignas jau beveik užmigęs ant tų visų daiktų :D Paskui dar pasišnekam su vienu vyruku iš Katanijos. Įdomus toks buvo tipas, nuolat rūkė, buvo užsimaukšlinęs kepurę su dideliu snapu. Iš akių matėsi, kad buvo romantikas ir nuolat apie kažką svajojo. Pagaliau atvažiuoja autobusas su oro kondicionierium… Patogiai įsitaisom ir riedam Pachino link (51 km nuo Sirakūzų). Nors šiandien nieko beveik ir neveikėm, kelios valandos tikram karšty mus gerokai išvargino, todėl įsėdę į autobusą tikėjomės pailsėti. Deja ramybės mums nedavė itin garsiai vairuotojo klausomi itališki anekdotai. Šiaip tvarkingas buvo tiek autobusas, tiek vairuotojas, bet tie juokeliai visu garsu sugadino reputaciją mūsų atžvilgiu :D na, bala nematė. Po nepilnos valandžiukės išlipam miestely Pachino. Po kelionės paaiškėjo, kad miestelis garsus pomidorais. Išlipę susirandam suoliuką ir prisėdę sudorojam arbūzą. Bandom ieškot nuorodų į Portopalo. Miestelis visiškai tuščias, namų langinės uždarytos. Po keliasdešimt minučių išeinam ant reikiamo kelio, bet suprantam, kad atstumas tokiu karščiu yra per didelis.

Mūsų laimei sutranzuojame ilgaplaukį italą, kuris mus visus mesteli iki Portopalo miestuko. Palei jūrą einam įsivaizduojamo paplūdimio link. Kraštovaizdis keičiasi į akmenuotą ir smėlėtą žemės paviršių, visi augalai išdegę.

Pasidarom kelias egzotiškas nuotraukas prie surūdijusios bačkos.

Judėdami egzotiška pakrante, netikėtai atsiduriame prie restorano ir vieningai nutariami suvalgyt makaronų. Viduj esam nužvelgiami keistokais žvilgsniais, tačiau nekreipiam dėmesio ir patogiai įsitaisom prie baltomis staltiesėmis nukloto stalo. Užsisakom pastos. Laukdami stebimės tokiu restoranu vidury dykumos... Taip pat spėliojam, kiek nulups už service‘ą. Po keliolikos minučių atneša didžiulę lėkštę makaronų.

Apsilaižom lūpas ir pradedam balių. Užkišę skrandį visai skaniais makaronais, susimokame berods po penkis eurus plius servizas (staltiesės, šluostės, pašluostės ir pan), kurio, be abejo, nepaliekam švaraus.
Toliau tęsiam paplūdimio paieškas ir po pusvalandžio įsitaisom ant karšto karšto smėlio, žmonių aplink nėra. Jūros vanduo iki kelių nebuvo šiltas – jis buvo karštas! Visai toks pats, kaip šaltą rudenį mano vonioje :D Įbridus giliau jis pasidarė šiltas. Jausmas toks, tarsi plaukiotum baseine – šiltas melsvas švarus vandenukas, dugne gražus smėliukas.

Paskui pasivoliojam karštam vandenuke, pasijuokiam iš vandens temperatūros ir išlipę susimąstom: mes pačiam pačiam Europos krašte, piečiausiam Sicilijos taške. Viskas. Toliau niekur nenuvažiuosim, nes kitam krante Malta ir Afrika. Sunku suvokti, kaip toli mes nuo namų. Jausmas visiškai naujas, dar nepatirtas, bet jis be galo nuostabus. Nepamirštamas.
Nusprendžiama, kad čia liksim nakčiai. Maudomės, deginamės, Ignas stato pilį-tvirtovę. Aplink visiškai mažai žmonių, todėl labai įdomus jausmas būt subtropiniam krašte, kuriam nėra turistų. Jau gerokai po pietų su Domu einam atgal į miestelį ieškoti supermarketo. Pasirodo visai prie pat mūsų stovyklavietės stovi nemažas kempingas. O jo gale – kelias į miestą. Einam pro kempingą ir svajojam, kad ir mes kada nors nusipirksim namelį ant ratų ir ištisą mėnesį keliausim po Europą. Pakeliui užsukam į apleistą melionų šiltnamį, bet šviežių vaisių nerandam. Supermarkete perkam vyno, pieno, bandelių, vaisių ir dar kažko. Tada einam ieškoti Tabachini parduotuvėlės. Nusiperkam rūkalų ir pasukam atgal, pas kolegas. Peršokam kempingo tvorą ir po kelių minučių tęsiam poilsį prie Viduržemio jūros. Vakarą praleidžiam labai linksmai – kalbam, džiaugiamės, juokaujam ir panašiai. Vynas netikėtai iš kompanijos pašalina Igną, kuris užmiega per minutę, Domas taip pat jau linkęs baigti juokelius, Rasa jau seniai septintą sapną sapnuoja, todėl guluosi ir aš – šiltai ir patogiai.

Liepos 21 d. Šeštadienis (14 diena)

Apie aštuntą valandą pietietiška saulė pradeda kelionę zenitu, žadindama keturis jaunuolius iš Lietuvos – lietaus, bananų ir švogerių krašto. Labai gaila, bet šiandien išaušo ta diena, kai prasidės kelionė atgal. Aišku, nuotykiai dar nesibaigė, bet kad kelionė jau gerokai įpusėjo – neabejotina. Dar kelias valandas pasimaudom, Domą su Ignu pašaukia gamta atlikt organizmo ištuštinimo. Jiedu nueina į kempingo tualetus. Domas atlieka reikalą. Iš šalimos kabinos pasigirsta kolegos balsas, teigiantis, kad Ignas negali nepasinaudot vėsia patalpa konpensuot miego trukumui... Taigi Ignutis paliekamas kempingo tūlike :D Domas iš italių pasiskolina akvalangą, panardom, bet kažko ypatingo nerandam – visur gražus smėliukas.
Prieš palikdami paplūdimį, nusiprausiam kempingo duše. Ant šlapių dar druskingų plaukų iškart užsimaukšlinu kepurę, šukuosena tampa visos dienos juokeliu. Prie supermarketo darkart pasilepinam – nusiperkam šalto vandens, arbūzą, kolos, fantos, ledų. Čia pat, pavėsy, viską ir sudorojam.

Nenuostabu – miestas apytuštis, temperatūra gerokai peršoka 40 ribą. Pasisotinę išpūstais pilvais patraukiam į miestelio galą, ant kelio link Pachino. Tranzuojam. Mašina atvažiuoja kas penkios minutės, o ir ta dažnai rodo suksianti į kitą pusę. Paskui žaidžiam žaidimo – kas ilgiau išlaikys pirštą ant asfalto. Nugalėtojas neišaiškinamas, nes pirštas gali išbūti tik kokią sekundę. Gaila, kad keptuvės neturėjom, būtume kokios kiaušinienės išsikepę.

Po valandžiukės stoja mašina, susigrūdam ir pagaliau esam nuvežami į Pachino. Bandom išsiaiškinti kur ir kaip čia važiuoja autobusai. Karšta ir tingisi kažko eit klausinėt... Rasa kavinukėj išsiaiškina, kad už šimto metrų yra bilietų parduotuvė. Jau pradeam eit link tos krautuvėlės, kai prie mūsų prišoka didelis purvinas senis be dantų. Kažką rėkia jis mums, paskui žvengia kaip koks nesveikas, prieina prie Rasos ir sako kad ji graži ir panašiai. Mes juokiamės iš jo, jis iš mūsų. Kažkoks nesusipratimas :D nusiperkam tuos bilietus į Kataniją, dar gražių atvirukų „papigiai“ pasiemam. Kieme vėl prisistato tas senis, šįkart su dėžėm kažkokiom, jo isteriškas juokas primena psichikos ligoninės garsus. Bandė gal išgąsdint jis mus, bet mums nusispjaut. Mums karšta. Visas baimes ir emocijas saulė jau seniai nužudė savo karštais spinduliais. Valandą lūkuriuojam stotelėj, pavėsy. Vartom kažkokius gatvėj rastus prekių katalogus. Karštis karštis karštis. Sėdam į autobusą ir judam Katanijos link. Kondicionierius... Įsitaisom pačiam autobuso gale. Grožimės vaizdas. Važiuojam pro miestukus. Prilipa gyvas velnias keliautojų ir siciliečių. Gal juos išgasdint su savo šukuosena? :D Ignas lūžinėja, kaip visada :D Prieš išlipant Katanijoj ant sėdynės randama kepurė. Visai graži. Rasa iki šiol sėkmingai ją nešioja Vilniaus gatvėse :D Vyninėj prie stoties Eglei nuperkam Dzibibi vyno. 22 laipsniai, bet labai skanus. Jei būsit Sicilijoj, paragaukit.  Eglė parašo žinutę, kad jos nėra dar namuose. Ką veikt tas dvi valandas? Ogi eit į piceriją picų! Kaip ir pirmą vakarą Katanijoj! Užsisakom po picą ir einam į Duomo aikštę. Dar kolos nusiperkam pakeliui. Sėdam ant bardiūro ir valgom skaniai skaniai. Vakarėja, žmonės vaikšto pasipuošę, šiandien šeštadienis. O ką mes? Keturi tranzuotojai ant žemės picas kapojam :D Paskui prieina turbūt amerikonė ir sako iš kur tokių skanių picų gavot? :D turbūt suprato iš mūsų veidukų, kad skanu beprotiškai :D nurodom kryptį ir toliau stebim aikštę. Prie pat mūsų atvažiuoja kelios veseilės su naujais mersais, jaunavedžiai fotkinasi, fotografai bėgioja iš visų pusių ir pan. Mums tai tampa visai neblogu šou stumiant laiką. Apie aštuntą ar vėliau žygiuojam pas Eglę ir nusprendžiam šįvakar pailsėt, pasilikt namuose, pailsėt. Sėdim virtuvėj, aptarinėjam jau gana netrumpą kelionę. Per radiją užgroja Underworld – Born Slippy (Nuxx). Rytoj laukia kelionė per visą Italiją... 

Trečios dalies pabaiga.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo (išskyrus palydovinę Sicilijos nuotrauką). Kelionės fotoalbumą rasite čia: http://picasaweb.google.com/drop84/PakeliuiISicilija

SEKANTI DALIS >>

Nors Audi RS2 niekada nebuvo eksportuotas toliau Europos ribų, jis sukūrė tikrą RS2 kultą visame pasaulyje. Tai buvo užtikrinimas, kad Audi gali pagaminti aukštos klasės keturių ratų varomą modelį, puikiai važiuojantį įvairiomis oro sąlygomis.

Po kapotu Audi ir Porsche inžinieriai sumontavo 2.2 litro 20-ies vožtuvų turbo variklį, pasiekiantį net 315 AG esant 6500 rpm/min.

Nors beveik visas detales pagamino Audi, automobilio surinkimo darbais rūpinosi Porsche specai Zuffenhausene, Vokietijoj. Būtent Porche komanda sukūrė galingesnį turbokompresorių su ypač tvirtu intercooler'iu ir aukštesnės srovės kuro davikliais. Taip pat buvo pakeistas kumštelinis velenas, žemo slėgio išmetimo sistema ir įdėtas Bosch variklio kompiuteris. Beje, jau tada RS2 mechaninė greičių dėžė turėjo 6 pavaras.

315-os arklių pagalba RS2 nuo nulio iki šimto nulėkdavo per vos 4.8 sekundės. Maksimalus greitis - 260 km/h (su ribotuvu). Mašinos svoris viršijo 1400 kg ribą.

1995 metais British Car Magazine surengtame teste Audi RS2 parodė iš kur kojos dygsta. Nuo 0 iki 50 km/h greitį audinė pasiekė per 1.5 sekundės ir tai buvo greičiau už McLaren F1 ir Žako Vilnevo formulę. Net lyginant su naujesniais modeliais, RS2 buvo išskirtinis. Jis galėjo "apdėti" Chevrolet Corvette ir tik viena dešimtaja sekundės greitėjant iki šimto nusileido 996 kartos Porsche 911.

Audi Quattro sistema buvo standartinė, o stabdžiai su Porsche užrašu ir pakaba - Porsche nuopelnas. Ji buvo 4 cm žemesnė už standartinę Audi 80. 17 colių ratlankiai buvo apmauti sportinėm 245/40ZR17 Dunlop padangom. Gražiai atrodė ir šoniniai veidrodėliai, pasiskolinti iš Porsche 964 Turbo. "Porsche" logotipas puošė RS2 emblemą.

Viduje adrenalino ištroškusių vairuotojų laukė trijų stipinų odinis vairas, Recaro sportinės sėdynės, kurias buvo galima rinktis odines ir odines/zomšines, medžio apdaila bei kitos RS klasei būdingos apdailos detalės.

Iš viso buvo pagaminta apie 2200 Audi RS2 modelių.

Pasidomėjau, ar dar įmanoma įsigyti RS2 ir kiek tai kainuotų. Pasirodo, kainos svyruoja nuo 10 000 iki 30 000 eurų. Pigesnės audinės būna pravažiavusios gerokai virš 200 000 km, o brangiausios tenuvažiavusios keliasdešimt tūkstančių.

Ar kas nors matėt Audi RS2 Lietuvoje? Aš ne.

Video:

Evolution X:

Ir Evolution IX: