Jau nakties pirma nespalvomis galvoje

nevaduoja samonės

O ryte saulė sakys kitaip

:)

Pro langą medžiai ir pastatas. Irgi geltonų plytų. Tuose Namuose taip pat buvo langas, tik mažesnis, su grotas primenančiais mediniais rėmais, o už jo - medžiai ir penkiaaukštis. Amžinas vaizdas. Prisimenu, kaip kadaise sėdėjau ten prie stalo ir ištisą amžinybę žiūrėjau į tą nesikeičiantį vaizdą.

Dar prisimenu savo sapną.

/.../ Tuose Namuose buvo mirusi maždaug 5 m. mergaitė. Tokia, kokias dažnai sapnuoju. Ilgais kaštoniniais plaukais (kaip ir toji prieš 10 metų; aš labai norėjau, bet man neleido jos pasilikti).

Ji jau ilgai buvo mirusi Tuose Namuose. Kažkur virtuvėje. Nežinau, kieno tiksliai ji buvo - gal mano tėvų? Nežinau, kodėl jos niekas nelaidojo. Visi išvažiavo. Man reikėjo su ja būti. Turėjau supjaustyti ją gabalais, o kad nesivaidentų - nupjauti galvą. Ir aš pjoviau. Ir dėjau į šiukšlių kibirą. Spaudžiau rankomis gilyn, kad visa sutilptų. Nežinau, kodėl būtent aš turėjau tai daryti, ji net nebuvo mano...

Nubudau su nagų žymėmis delnuose /.../.

Aš neišmečiau jos į šiukšlių kibirą.

Ji čia, su manimi.

Ir ji, ir vaizdas pro langą.

Keista, bet šiąnakt nebijau tamsos.

Prisėdu, rodos, tuoj nusiraminsiu, bet vairuotojas staiga keičia maršrutą, mintyse paišau įvairiausias gatvių schemas, trumpiausias bėgimo namų link distancijas. Autobusas stoja tamsioje Verkių gatvėje, vairuotojas mikliai šoka į šalia stovintį miniveną, jo plaukai kruopščiai sušukuoti, jis vilki odinę striukę, ir, atrodo, tuojaus išsitrauks didelį vinčesterį. Galvoje greit sugeneruoju ginybos planą, vairuotojo nukovimą, tačiau automobilyje įvyksta "mainai" ir per kelias sekundes naktinio autobuso vairą perima kitas panašaus stiliaus neaiškios tautybės vairuotojas. Išlipęs prie didelės Ozo sankryžos tęsiu misiją "Namai". Tamsoj neįvertinu balų dydžio, dar labiau padidinu greitį, bet, pakibęs ore, suprantu, kad šuolis per trumpas ir teškiu pilna pėda į balą. Jaučiuosi kaip specialaus būrio karys. Energija po truputį senka. Ramunėlių arbata oda pradeda tekėt į išorę. Dar kelios milžiniškos balos, gilūs oro gurkšniai ir misija įvykdyta. Aš namie.

prie viso šito tiktų garso takelis iš "13-o rajono":

Šį vėlų pirmadienio vakarą klausiu savęs: "Kodėl vėl rašau?". Atsakymo neturiu, tačiau matyt akivaizdu, kad noriu kažką pasakyti. Konkrečių sričių ir formato neužsimetu šiam savo tinklaraščiui, tačiau tikiuosi, kad ilgainiui susiformuos jo kryptis ir jums bus malonu skaityti ir komentuoti.

Gal kas žino kas yra varstas. Kiek supratau, kažkoks ilgio matas.

Na ir užteks tiek apie tai žinoti.

A.

Akvarium grojo taiką ir ramybę, ir net iki šiandien aš jau iš įpročio vakarais išleidžiu savo protą ir "realybę" pasivaikščioti - panyru į kažkokią klampią a la muzikinę pasąmoninę būseną. Taip, atspėjote - buvau koncerte, kuris man niežėjo jau visą savaitę prieš. (Beje, vienintelis blogas dalykas buvo tai, kad ponas Borisas truputį apsikiaulino - vėlavo koncertą pradėti visą valandą, o baigė sutartu laiku. Negaliu neištverti nepasiskundus :D)

Po to - beveik trys šimtai kilometrų namo, niekur neskubant, klausantis muzikos ir spoksant į lekiančias baltas juostas naktyje. Ir kaip visada - pakeleiviai.

23:43(Maždaug Išgalvotas Laikas) Į mašiną įsirioglina dvi moteriškės su trim juodo plastiko maišais. Viena - sena, pilku puspalčiu, skrybėlaite, žilais, pečius siekiančiais, plaukais ir vos matomais ūsiukais virš viršutinės lūpos. Kita, kaip vėliau paaiškėjo, jos dukra, kurios nelabai aš įsidėmėjau. "Varom mes čia bizniuką su kojinėm," sako vyresnioji, tapšnodama maišą. "Nuo šešių tranzuojam."

23:52(MIL) "Pastebėjau, kad verslo žmonės niekada nepadeda, nesustoja pavežt, jie kitų reikalų turi," kalba (tarkim) Marytė, senesnioji moteriškė. "Dažniau meno žmonės paveža, kažkaip jautresni... O aš buvau chemikė, vaistus sverdavau."

"Ji keturias eilėraščių knygeles parašė," įsiterpia jos dukra. "Tik neišleido nė vienos..."

"Aš vaistinėj to jautrumo su žmonėm išmokau. Paskui išsiuntė mane į Kijevą, į kursus, liko tėvas su dukrom "

" Mes lūpdažiais visus namus išpaišėm! Tėtis chalvos nupirko...Vien chalva šaldytuve buvo!"

00:07(MIL) Pasivaišinusi sausainiais Marytė vėl prabyla:"Vat, aš tą, dyzeliną, sugalvojau. Iš tų, ten, visokių augalų, atliekų. Rašiau laiškus, siūliau..."

"Biodyzeliną?" pasiteiraujame.

"Tą patį, aha. Rašiau laiškus mokslininkam, bet jie tik pasijuokė, ir pavogė mano idėją: po kelių metų ėmė kurtis visokios gamyklos... Ir netikėjo."

"Taip," įsiterpia jos dukra. " Mano pusbrolis, kuris Amerikoj kažką daro.."

"antivirusus kuria, ne? Pala, ..."

"Tai jis knygos ten kažko nesuprato, pakvietė mamą, ir ji viską paaiškino!" greitkalbe išpyškina jaunesnioji.

"Ai, šitą - ten reliatyvumo teorija. Buvo du erdvėlaiviai, kurie pakilo ir išskrido.. Na, kažkas ten panašaus, nebeatmenu pati."

00:19(MIL) "Vat, aš ir tą elektromobilį sugalvojau," tarsteli Marytė.

"Taip, tą,  zuikiai reklamoje važinėjas tokiais," atitaria jai dukra.

" Kokia ten reklama? Duracel? Ne?"

"Nežinau, nebepamenu.."

00:32 Benzino kolonėlė. Gelbėju labai žavų vorą iš tualeto. Sako, Nansi viską per vorus girdi, todėl aš su jais visada mandagiai šnekuosi. Karamelinė arbata ir puodelis karšto vandens - viso du litai. Kur šviesa aprėpia, groja radijas. Atrodo labai keista - vidury nakties, laukuose, šviesos aureolės apgaubta benzino kolonėlė, amerikietiškai paslaugi muzika.

Pajudame link namų, miegas nebeima.

"Žinai, ką ji man sakė dar?"

"Ką?"

"Kad ji atsargos pulkininkė."

"Ir daro "bizniuką" su kojinėm?"

2008.02.06 - 2008.02.22
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Tai va, reikėtų padėkoti kambariokėms, kurios manęs nevarė lauk iš virtuvės, kai naktimis piešiau ir tepliojau tušu pirštus, veidą, kompiuterį, stalą, puodelį. Evil už kantrybę kai pavirsdavau ragana. Projekto vadovui Dainiui už supratingumą. Redaktoriui už leidimą gydytis kelius namuose. Ir sau pačiai už sugebėjimą prisiversti pabaigti darbą rankomis ;)

Taigi, labai gaila, bet šiandien neparengsiu posto, kurį ruošiuos pavadinti "Dvi valandos arba Skype me". Tai mažutis ir labai smagus eksperimentas. Na, tikriausiai jau rytoj galėsiu atiduoti įrašą jūsų teismui ir komentarams.

O dabar palinkėkite man gero miego, saldžių sapnų ir ramių nervų, mat vakar kažkaip sugebėjau pražiopsoti Kompiuterinės Grafikos egzaminą. Velniškai nepasisekė, ypač žinant, kad iš dalies dėl šio dalyko mano blogas atsirado wordpress sistemoje, o jame - nuoroda "kompiuterinė grafika", kurioje buvo sukrauti darbai, skirti atsiskaitymui ir jau parodyti dėstytojui. Ech, palaikykit kumščius, kad dėstytojas pasigailėtų ir leistų ateiti man pirmadienį išlaikyti egzamino...

So, good day and good night visiems jums :*

(O man kambariokės sakė, kad nupirks daug daug mandarinų)

I tak...

1. Štatyvas

Pirmas ir pagrindinis fotografavimo naktį atributas - štatyvas :)
Jis turėtų būti pakankamai tvirtas, nes esant sunkesniam aparatui+objektyvui, plasmasiukai pradeda siūbuoti.
Štatyvo vaidmenį gali atlikti suoliukas, stulpelis, galų gale žolė (žiūrėkit, kad nebūtų rasos).
Kažkur užmačiau gudrų prietaisą - kojinę pripiltą smėlio, ji padeda stabilizuoti fotoaparatą ir koreguoti kampą.

2. Užraktas

Spaudžiant užraktą, aparatas dažniausiai sudreba, to išvengti padės nuotolinio valdymo pultelis arba fotografavimas su užlaikymu.
Kai kuriuose aparatuose yra reguliuojamas užrakto užlaikymo laikmatis, 3-5 sekundės, pakankamas laikas aparatui stabilizuotis.

3. Diafragma ir ekspozicija

Mariukas rekomenduoja naudoti f/8 ir 5-15 sek. išlaikymą. Pritariu, šio patarimo nežinojau, bet jis tikrai pravartus. Pats naudojau f/4, tačiau taip fotografuojant atsiranda fokusavimo problema. Naktį autofokusu pasinaudoti tikriausiai nepavyks, todėl padės uždara skylė. Tad paprasčiausias receptas: f/8, rankinis fokusas, Aperture priority (kad nereiktų sukti galvos dėl ekspozicijos laiko). Turiu nedidelę didelių f skaičių fobiją, nes mano matrica purvina, o su ilgu ekspozicijos laiku viskas ypatingai gerai matosi :)

4. ISO

Kadangi aparatas stabilizuotas, ekspozicijos laikas nelabai groja, naudoju kaip įmanomą mažesnį ISO (pas mane 200) - išvengsite triukšmo.

5. RAW

Kad ir koks bebūtų gudrus fotikas, baltos spalvos balansas tamsoje greičiausiai bus visiškai nugrybavęs. Fotkinant kapinėse, pagrindinis šviesos šaltinis - žvakės ar žibintai, dėl to jos gaunasi labai geltonos :) Čia mums į pagalbą ateis raw (nef ar dar bala žino kaip jį vadina įvairūs gamintojai), fotografuojant RAW'u, fiksuojama "žalia" informacija iš matricos, kurią vėliau apdoroja arba fotoaparato procesorius, versdamas nuotrauką į JPG, arba pats fotografas :)

Pagal aparatą:

Po pataisymo:

Iš JPG tiek neišspausi :) Pats baisingai nemėgstu RAW, nes mano kompiuteris per lėtai juos doroja, o ir darbelio prie kiekvieno kadro papildomai atsiranda.

6. Ciklopas

Super patogus dalykas naktį - "ciklopas", tokia lempelė kabinama ant galvos, dabar jos gaminamos su LED, todėl yra mažos, pigios ir taupios. Labai praverčia reguliuojant aparatus neturinčius valdymo skydelio apšvietimo. Dar juo galima pagelbėti autofokusui ar apžiūrint veiksmo vietą. Gerai susipažinus su aplinka galima išvengti nemalonių siurprizų, pvz.: kadre besivoliojančių rimi maišelių, kurių tamsoje nesimato.

7. Muzika

Besibastant po kapines naktį, gali būti labai baisu. O visus baisumus išvaikys truputis triukšmo ausinėse.

8. Lastai

Atributas neprivalomas - bet ko verta aplinkinių reakcija!

Thats all folks.

Jei turit daugiau gerų minčių - prašau nesilaužyti ir palikti jas komentaruose :)

Jau antrą kartą kabinu šitą vietą, yra čia kažkas. Šį kartą be bažnyčios.

Vilnius, Užupis, naktis.

... akivaizdu, kas pats laikas valyti matricą, gal galit parekomenduoti kokį valymo rinkinuką?

Aišku toks truputį suplasmasėjęs, bet pasivaikščiot vis vien smagu.

Camden towne susirenka pankai, gotai, visokie manai ir kiti keisti padarai. Rajono esmė - turgus, kuriame gali įsigyti visus "kulto reikmenis".

Dienos pabaigoje galima pigiai pavalgyti įvairaus, dažniausiai rytietiško, abejotinos kokybės marmalo.

Eklektiška aplinka turi savotiško šarmo, gal būt kai kur perlenkta į banalumą, kai kur visiškas farsas, bet in general - bohema ;]

Deja turkų invazijos neišvengta ir čia, todėl yra lariokų ir su visiškai belekokiu asortimentu. Bet ne tame esmė. Lyginant su tradiciniu turistiniu Londono maršrutu, ten tik gėlytės :)

Galima rasti ir visai įdomių eksponatų

Aišku neapsieita ir be pubų. Pasėdėjome "pasaulio pabaigoj", dar kartą pasidžiaugėme londonišku pubo bruzdesiu, kurio beja Lietuvoje nerasta... Gal nebent in vino turi kažką panašaus.
Iš tiesų keista, viskas aplinkui šurmuliuoja, net nepastebi kaip pats pradedi gyvai bendrauti, atsiranda ir temų pokalbiui, ir noro. Žodžiu užkrečia.

Tradiciškai pube baras, skirtingai nuo Lietuviškų analogų, yra išdėstytas centre. Barmenai ten sukasi lyg aptvarėlyje. Iš tiesų toks išplanavimas labai efektyvus atmosferos požiūriu - nėra jausmo kad esi tuščioje menėje ar valgykloje.

O čia tai kažkoks pasityčiojimas :) Atkreipkite dėmesį į lens fleirus apie žibintus. Toks jausmas lyg jie būtų nupiešti... Žibintai primena sraigių akytes su blakstienytėmis :) Tik dėl jų šią nuotrauką ir dedu.

Baltąjam tiltui atsukus užpakalį

Zuoko paplūdimys

Dvasių takas

Prieš 8 valandas ryto Vilniuje, ties Baltuoju tiltu, vis dar tamsu. Temperatūra apie -15C. Dangus žydras ir apsiniaukęs. Galima teigti, kad tokiu metu žymiai maloniau sėdėti kavinėje su puodeliu arbatos.