Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC radio laidų sesija soclagerio kraštams apie roką rusų kalba, 1976

1969 – 1980. Nerašytos pasitikėjimo taisyklės. Nepamirškime, jog apie 1970 metus vienintelė kokybiškos audio laikmenos forma buvo vinilas, kurio parduotuvėje nenusipirksi (nekalbu apie sovietinės estrados veikėjų plokšteles), be to reikėjo stropiai saugoti nuo mechaninio poveikio, nepamiršti, jog anglosaksų roko grupių muzika buvo ypač nepageidaujama jaunimo moralės sargams, nes jos suburdavo kitaip mąstančius, taip pat nemažai kainavo.
Melomanai filantropai? Taip, keičiantis įrašais ‚nuo disko‘ vienas kitam jokių pinigų nemokėdavo. Na, pavieniai atvejai būdavo, bet tai ne taisyklė. Iš Igorio gali parsitemti namo krūvą diskų ir be jokio mokesčio įsirašinėti. Apribojimas galėjo būti vienas: su kokia aparatūra dirbsi, jei grotuvo galvutė ‚multipjūklas‘, diskų gali ir negauti. Dar viena taisyklė ir reta išimtis: negalima perduoti pasiskolintų diskų trečiam asmeniui, tačiau, kai tas trečiasis kolega melomanas nuoširdžiai sako, kad mirs, jei šiandien neįsirašys Uriah Heep – Demonds and Wizards, belikdavo suteikti dviejų-trijų valandų limitą patenkinti jo ‚įgeidžiui‘.

Perrašinėjimo pasekmės. Įsivaizduokite, kai vinilinis Dark Side Of The Moon (Pink Floyd) perašomas dešimt kartų su Simfonija, dėl atsiradusio traškesio LP praranda vertę. Kam malonu, kai klausant ‚Time‘, akomponuoja traškesys, tokį diską išsikeisti bus galima nebent į nepriekaištingos kokybės Neil Daimond ar kažką panašaus. Alvydas ‚Žydas‘ Miliauskas ( dabar Bronx'e, N.Y. bare pilsto burboną ir, labai tikėtina, šiuo metu Glūkoiduose skaito apie savo racionalizacijas) įsigudrindavo traškančius diskus valyti spiritu, tačiau efektas po tokio apdirbimo buvo niekinis, nebent nuramindavai save įteigdamas, jog traška mažiau. Nauda tokia, jog nelieka pirštų atspaudų ir dulkių.
Dar apie pasitikėjimą. Kaune Petrašiūnuose pirmos pažinties metu melomanas tau parai paskolina krūvelę diskų ir šventai tiki, kad grąžinsi. Aišku, kitaip ir būti negalėjo.

1973 metais darant įrašus pas šiaulietį Česką Galkų, jis supažindina su vienu kiečiausių Šiaulių melomanų Jaška, dar sovietmečiu emigravusiu į Izraelį, kuris irgi sutinka duoti išsinešti nakčiai trisdešimt diskų perrašymui, nors matomės pirmą kartą. Gal Jašai imponavo laikiniems mainams paliktas The Hollies – He Ain‘t Heavy He‘s My Brother, kurį kitą dieną sugebėjo išsikaulinti pigiai nupirkti.
Tiesa, vienas ir vienintelis atvejis buvo, kai nerašytos melomanų taisyklės buvo ignoruotos. Jau XXI amžiuje Alytuje, Ligoninės gatvėje esančioje bibliotekoje dirbantis vyrukas, net gavus Igorio rekomendacijas, sutiko dienai duoti kopijuoti JAU compact disk (ne vinilą) Yes ( Fragile ir Close To The Edge), vėliau persigalvojo, motyvuodamas, jog galima CD sugadinti ir panašiai. Peršasi mintis, jog pasitikėjimo supratimas naujais laikais tarp melomanų deformavosi, nors teisingiau būtų manyti, jog šaukštas deguto medaus statinės NEPAGADINO.
1971 vasaros pabaiga, Kaunas, Ramonos įrašų studija buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate dabartiniame Savanorių prospekte. Sukasi 15 monofoninių astrų, kometų, jupiterių. Čia galima rasti šviežiausius diskus Kaune. Albertas ‚Kobra‘ už 60 rublių perka tik prieš savaitę pasirodžiusį The Who – Who‘s Next. Kai Alytuje kolegos sužinos šią naujieną, Alberto buto durys bus dažnai ir įkyriai varstomos ištisą mėnesį.
Dar apie Ramonos studiją. Vitrinoje, žvelgiančioje į gatvę, buvo išdėliota Carpenters – Close To You, T.Rex – Slider, Deep Purple – In Rock, David Bowie - The Rise and Fall of Ziggy Stardust and The Spiders From Mars, kiti LP. Kiek laiko taip eksponuoti diskus KGB leido? Ogi apie tris mėnesius. Nes tai galėjo pakenkti tarybinio jaunuolio savimonei ir pažiūroms. Vėliau panašios įrašų studijos sulindo į undergraundą.
Apie 1981 - 1986 metus Alytuje tokių studijų buvo Žmuidzinavičiaus, Naujojoje, Jonyno gatvėse, tačiau tai tik melomanijos, kaip reiškinio, parodija. Neliko nuoširdumo ir azarto. Įrašai mokami ir gauni tik kopiją iš juostos. Studijų ,savininkų‘ supratimas apie roką labai ribotas, bet puikus rinkodaroje. Jei sugebėjai nupirkti juostinį AKAI GX4000D, nors geriau AKAI GX747 (1800 – 3000 rublių) su stikloferitinėmis galvutėmis, pora kasetinių made in Japan , gali pradėti štampuoti įrašus. Vėliau atsiranda poreikis įvairiems aliukams, rusiškam popsui ir kitokiam surogatui. Tai glūkoiduose jau nagrinėta tema.
Dabar XXI amžiuje, kai muzikos laikmenos saugomos *.cda, *.mp3, *.aac, *.wav, melomano moralinė kategorija – pasitikėjimas kolega tampa tiesiog neaktuali, nes įrašai dėl kopijavimo nepradeda ,traškėti‘, jei netyčia ištrynei – parsisiųsi kitą. Čia pakvimpa piratavimu, kuris mums toks įprastas reiškinys, kad, tiesą sakant, visai nekvepia. Čia jau kita tema.

Pradžia:
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

LIUKSEMBURGO RADIJAS IR ,,SPIDOLOS''

Oficiali pop muzika jau šeštame-septintajame dešimtmetyje buvo vadinama tarybinės estrados terminu. Jau tada šie estradininkai stengdavosi pamėgdžioti Chicago ar Blood Sweat and Tears, tačiau atliekant B.Gorbulskį ar T.Makačiną tai virsdavo kažkokiu pseudostiliumi, kurį tiksliau gali apibūdinti tik specialistai-muzikologai. Tačiau ši estradinė kultūra buvo svetima daliai Alytaus jaunimo, jam reikėjo Mersey Sound. Apie 1964 m. Liuksemburgo radijas, vėliau Laisvoji Europa pasiekia Lietuvą savo muzikinėmis laidomis. Galingi sovietų radiotrigdžių generatoriai slopina šias stotis, todėl Beatles, Rolling Stones, Hollies, Move, Kinks, Troggs klausyti kartais tekdavo tik įjungus audio-auto-vaizduotę savo smegenyse. Broliai latviai pagamina „Spidolą“. Tai priemonė mobiliai klausyti muzikos, kurios sovietų ideologai ypač nepageidauja. Tai radio imtuvas, paprastai laikomas kairėje rankoje, jo korpusas atremtas į šonkaulius, antena ištraukta iki galo. Čia ir vėl nepralenkiamas Albertas „Kobra“ Sakalnykas su savo „Spidola“, apsuptas būsimų melomanų miesto pliaže, ploščiatkėje, prie „Pušies“ kavinės ar Zimavičienės mūro, karštai diskutuodavo ar Move – Flowers in the Rain dar išsilaikys topuose iki savaitės galo. Liuksemburgo radijas naktį iš sekmadienio į pirmadienį transliuodavo pagal New Musical Express sudarytus hitų reitingus, todėl tokie veikėjai kaip Vincas Kudirka, Gintas Unguraitis pirmadienį į mokyklą ateidavo pavėlavę ir neišsimiegoję, bet pilni naujausios muzikinės informacijos, kuria mielai dalindavosi.

LP KAINOS IR MAINAI

Giminių iš Vakarų siųsta plokštelė apmokestinama 5 rubliais, tačiau vidutinė kaina rinkoje buvo 50 rublių, nepamirškime jog broliškų šalių pilietis uždirbdavo 150 rb per mėnesį, taigi pomėgis brangus. Tarp melomanų vykdavo intensyvūs mainai. Lygiaverčių mainų pavyzdys: Faces - „A Nod is As Good As a Wink to a Blind Horse“ (neatplėštas) keičiamas į švelniai traškančius su truputį nušiurusiais vokais Janis Joplin „Pearl“ + Donovan „Greatest Hits“ + 10 rublių. Vėliau atsiranda viešos neoficialios keityklos, kurios sutraukia minią melomanų – viena svarbiausių Vilniuje prie Valakampių žiedo.

APARATŪRA

Ryga 101, pirmasis sovietijoje latvių gamybos stereo stebuklas. Vėliau - Simfonija su AC 35 kolonėlėmis, Estonija ir buvo pirmieji LP perklausos įrankiai. Skambesys? Lyginant su šiandieniniais AUDIO PHYSIC Scorpio kolonėlių skleidžiamais dažniais, tai buvo tik varganas šnaresys, tačiau tada tai buvo garso atgaminimo viršūnė. Jei klausant Led Zeppelin – Stairway to Heaven nešiurpsta oda ir žemus dažnius nejunti kepenimis, išvada dvejopa: arba bloga aparatūra arba tau reikia klausyti I.Valinskienę. Grotuvų galvutės sverdavo 5-7 gramus, galima suvokti koks tai multipjūklas (čia Igorio terminas) vinilui. Laikai keitėsi, Igoris parsiveža iš Vokietijos Dual, Algirdas Žemaitis iš Detroito Sharp. Dar vėliau pilni supermarketai neaiškios kilmės aparatų (no name), tačiau lygiagrečiai Kaune, Vilniuje atsiranda ir specializuoti audioshopai. Šiandieninius melomanus turėtų dominti Anglijos garažuose gaminami unikalūs aparatai. Pardavę du-tris naudotus automobilius, galėsite mėgautis superkokybišku garsu.
Artėjančių šv. Kalėdų ir Naujų metų proga Alytaus melomanams – senjorams ir jaunesniems linkime sproginėjančių roko purslų jūsų muzonuose, neužsidėti „arklio ausinių“, o klausyti stilių įvairovę, kuri šiandien itin gausi ir ten rasti grynuolių. Neabejojame, jog vienoje tonoje rasite vieną gramą genijų sukurtų hitų ...

Pirma šio straipsnio dalis: Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

Stebuklingai išlikęs Radio Sweden muzikinės laido rusų kalba spidolinis įrašas

Gurmanams: Lindisfarne - Lady Eleanor (1970) mp3 1,2 MB

Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC laidų apie roką sesija rusų kalba, 1976

1971-1972 metais Kaune „Kanklių“ kine buvo demonstruojamas rusų gamybos dokumentinis filmas „Manekenų fabrikas“. Kai kas jį žiūrėjo 5-15 kartų (Glūkoidai: Vidukas,Vidma, Kapitonas, Romėnas,
Dzilbus). Priežastis paprasta, ten 22 sekundas parodo The Beatles – Twist And Shout. Hipiuojančiam jaunimui sovietų valdžia buvo nustačiusi bado dietą matyti populiarias pasaulyje roko grupes, apie gyvą pasirodymą galima nebent susapnuoti. Tačiau vinilas prasiveržavo pro užkardas įvairiausiais būdais: kažkas sugebėdavo parsivežti iš Vakarų, kažkam giminės atsiųsdavo. Plito audio įrašai pagal nerašytas ir nesavanaudiškas taisykles: aš turiu Humble Pie II, gal gali duoti persirašyti Who‘s next (The Who). Alytuje pradininkai buvo Albertas Sakalnykas, Sigis Kizala, Gintas Unguraitis, vėliau apie 1969 pasirodo Igoris Riabovas, kurio įrašai pagal tuometinį supratimą ir technines galimybes buvo aukščiausios prabos („pirmas įrašas nuo disko“). Tokiu būdu savo kolekcijas kaupė Alvydas Petkevičius, Romas Zdanavičius (1952-1998), Valdas Jurgelevičius (1952-1974) buvęs „Aisčių“ pirmeivis. Vėliau pasirodo vėlesnės kartos melomanai: Valius Stadulis, Alvydas "Žydas" Miliauskas, Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Valdas Labukas, Liudas Ramanauskas, Almantas Bendoraitis, Romas Bražinskas (jo moto: tikras rokas baigėsi 1974 metais), Antanas Bardzilauskas iš Čižikų kaimo (vinilo fanas) , Dangiras, Dainius Vaivada, Daivis Sirūnas, kuris šiandien sukaupęs tiesiog grandiozinę CD ir DVD kolekciją, bet grįžkime atgal. Monofoniniai įrašai buvo tiražuojami lietuviškais magnetofonais „Aidas 9M “, kiečiausias buvo Albertas Sakalnykas, mat jam mama gimtadienio proga nupirko „Astra 205“. Vinilinės LP buvo kruopščiai prižiūrimos, valomos dulkelės, viršeliai apvilkti polietileno plėvele. Kai KGB pašto cenzoriai iš siuntinio nušvilpė Santana –Black Magic Woman viršelį, Alvydas Petkevičius tušu nupiešė taip, kaip įsivaizdavo jį klausydamas. Tai buvo džiunglių fone sėdintis kažkoks woodoo child ir mušantis bongus. Nors verk – viršelis neišliko. Būtinas atributas – storas sąsiuvinis, kuriame ranka kaligrafiškai įrašomas grupės pavadinimas, LP pavadinimas, trukmė, firma leidėja, išleidimo metai ir juostos numeris. Minisessions‘ai startuodavo parodant tokį sąsiuvinį kolegoms ir tik vėliau pereinama prie LP, juostų perklausos, debatų. Be Žanos (Janna Riabowa) neapseidavo, ko gero, joks session‘as, ji turėjo gerą skonį ir supratimą apie roko stilius, sroves, ją matote foto (1972, Aisčių repeticijų kambarys pašte) . Nuo 1977 metų gyvena Vokietijoje ir JMMP klubo narių nepamiršo! Glūkoidų adminai sveikina Žaną, apsireiškusią mūsų puslapiuose.

Free Life, Free Love, Free Rock, tokie žodžiai suvirinimo aparatu buvo išrašyti ant nerūdijančio plieno lakšto.Tokį 1974 metais Sigis „Kefas“ Kizala ir Rimas Burokas įteikė „Gintarėlių“ frontmenui Eimiui Švabui koncerto metu kultūrkėje nuo Morrison‘s Memory Pop Club narių. KGB jiems neatleido ...

tęsinys