Vis labiau įsibėgėjant pavasariui (pamirškim pūgas, šiandien oras tikrai gražus), pajutau, kaip smagu yra judėti, judėti, judėti.

Pirma investicija - dviratis. Nusipirkau ir prisnigo, bet va va, jaučiu, kad savaitgalį belsiuos po miestą mindama kiek "eina". Gaila tik, kad šiandien nepavyks man sudalyvauti "Kritinėje masėje". Bet tai - ateitis :)

Antra investicija - šokių pamokos. Keturis kartus per savaitę šoksiu šoksiu šoksiu street ir hiphop dance. Pirma hiphop pamoka baigėsi jausmu "lamerė aš, lamerė" ir raumenų skausmu. Bet dar trys mėnesiai ir aš jums parodysiu! :)

Trečia investicija - greičiau dovana arba sėkmė. Laimėjau pusmečiui abonementą į "Zebra Sport". Labai super, nes taip šokant keturias dienas per savaitę automatiškai norėsis fizinės veiklos ir likusias tris dienas (tikiuos). Be to ir lengvas pavydėlis buvo kilęs pamačius, su kokiais navarotais Evil sportuos... Taigi, maždaug pusmetį gyvensiu sveikai ir, galbūt, imsiu ir mesiu savo didįjį žalingą įprotį (rūūūūūūūūūūūūūūkt).

Ką gi, susitiksime kažkur ten pakeliui :)

Galėčiau ilgai ir nuobodžiai jums pasakoti, koks gražus buvo šitas ilgas šventinis saulėtas savaitgalis. Pavyzdžiui, galėčiau pasigirti, kaip stebėjau šunyčių gimimą. Arba dar, kaip smagiai vairavau tėčio mašiną ir buvau pagirta, kad "gera vairuotoja" būsiu. Bet vis tiek - didysis savaitgalio įvykis yra tas, kad aš pagaliau pagaliau po devynių metų pertraukos ir vėl turiu savo nuosavą dviratį!

Taigi, istorija paprastutė: kartu su kambarioke Erika likom dviese namuose ir pasiėmėm dviračius: ji savo, aš pasiskolinau. Ir nuo dešimtos valandos ryto iki pat vėlyvos popietės beldėmės po saulėtą Vilnių. Per Zujūnus ir Buivydiškes į Žvėryną, o iš ten - į Gedimino prospektą, tada per Sereikiškių parką atgal į Žvėryną, trumpam stabtelėjom prie tvenkinių maitinti ančių ir tada atgal į Pašilaičius namo. Ech...

Visų pirma dviračiui pliusas todėl, kad pakvėpavom grynu oru. Važiavom ir taip smarkiai šypsojomės, kad vairuotojai linkčiojo galvom ir šypsojosi žiūrėdami į mus. Tiesa, į kalnus važiuot tikrai sunku, bet išmokom dirbti su pavarom :)

Prisiminėm, kad sukant reikia rodyti posūkius ranka. Labai tvarkingai tą darėme.

Perskaičiau Ežiuko Vilniuje įrašą apie dviratininkus ir, prisiminusi nuotykius, pagalvojau, kad stabdžiai iš tiesų labai svarbu. Geri stabdžiai, turiu omeny. Nes savaitgalį sužinojau, ką reiškia leidžiantis nuo Taurakalnio suvokti, kad stabdžiai neveikia. Ir ką reiškia suvokti, kad jie vėl nesuveikė, kai išlėkiau į gatvę per raudoną šviesą. Na, bet viskas tikrai puikiai baigėsi.

Taigi, nusipirkau sau dviratį. Gražiai derantį prie manęs ir mano mėgiamos spalvos. Kol kas stovi kambary - praktiškai su juo miegu :) Bet atsiras vietos ir jam kažkur namie. Galiu pasakyt, kad labai džiaugiuos šita investicija, nes jau matau, kaip linksma bus važiuot į darbą ar universitetą.

Taigi, pėstieji trupučiuką erzina, bet labai smagu, kai jie su pavydu baisiu nužvelgia tavo du ratus ir tave išsišiepusią ant tų ratų lekiančią tolyn. Dar supratau ir tai, kad plaukus geriau susirišti, nes Erika visą laiką sakė, kad aš panaši į garbanę Sju iš filmo kažkurio vieno. Pasižiūrėjau grįžus namo - tikrai panašu :)

Beje, antys Žvėryno tvenkiniuose taip nušertos, kad tvenkinio pakrantė batonais nusėta ir jos visai nenori lesti daugiau. Užtat balandžiai narsiai traukia iš vandens duonytę ir lesa.

Tiesa, gaila, kad oras dar kol kas labai apgaulingas važinėjimui. Palaksčiau savaitgalį ir peršalau gerklę. Aišku, arbata gelbėja, bet...

Na štai, nors jau tuoj tuoj turėsiu vairuotojo pažymėjimą, dviratis super daiktas miesto gyventojui. Liko tik išmokti įsijungti šviesą ir nusipirkti dvi spynas - kad saugiai jausčiaus palikus savo du ratus :)

Gal blogeriai mieli prisijungtų kurią dieną ir pasivažinėtų kartu? ;)

Tikėjaus daug žmonių rasti prie ežero, tiek jų ir radau. Vanduo ƒ— kaip arbata. Labai šiltas. Pirma įlindom tik pabraidžiot, po to Rūta jau ir maudytis užsimanė… ;-) Bet nesimaudėm, ten turbūt [70%:30% šlapimas:vanduo].

Buvo toks vaizdas: jauna mama su mažu vaiku ateina prie kranto. Vaikas sako: mama, noriu sisi. Mama jam atsako: einam maudytis tada ir padarysi… Vaikas įbrido, jau tūpt, mama: pala pala dar, paeinam giliau. Na ten visą tą patį padarė ir taip toliau, o už metro ar kelių kitas vaikas išneria pilna burna vandens (?) ir srovele spjauna tą vandenį. Net supykino mane… Tai išbridau, nudžiuvau ir apsimoviau batus.

Nusileidę nuo to kalno, kuris man labiausiai nepatiko važiuojant į priekį, nusukom šiek tiek į šoną. Rūta dievina karves, ten ganėsi kelios. Ir šaltinėlis bėgo. Tai sustojom prie karvutės, ėjo Rūta paglostyt. Žiauriai juokingai atrodė, nes bijojo labai ;-) Bet tai tokia nepiktybiška karvutė, ramiai gulėjo ir nesimuistė, negasdino.

Prie upelio mano Biologė buožgalvius gaudė :-)

Kažkur septintą valandą važiavau su dviračiu iš MRU treniruoklių salės. Važiavau lėtai, po treniruotės šiek tiek pavargau, be to, šios savaitės pabaiga buvo nelabai lengva. Taigi, važiuoju sau ramiai netoli Rygos g. ir Buivydiškių g. sankryžos ir jau prie "Širdies chirurgijos centro" nutariau pasukti į dešinę ir per mašinų stovėjimo aikštelę sutrumpinti sau kelią. Bet nepatikėsite, tikrai ne mašina į mane atsitrenkė, netgi ne stulpas pasimaišė, o kažkoks dviratininkas, lekiantis dideliu greičiu. Didelių traumų negavau nei aš, nei mano dviratis, na, man šiek tiek kliuvo į alkūnę, o dviračiui šonu pasisuko vairas. Į mane atsitrenkė iš galo. Vaikinui, kuris atsitrenkė, berods sulūžo priekinis žibintas, nes tiesiog iššoko iš vairo, ir pats jis vos nenukrito.

Iš karto paklausiau vaikino ar jam viskas gerai, ar nieko nenutiko dviračiui, tiesiog parodžiau susirūpinimą. Kartu pasijuokėme, pasiaiškinome, kas buvo šiuo atveju neteisus, ir nuvažiavome savo keliais.

Taigi, jei priešais save, važiuodami dviračiu, matote kitą dviratininką, lenkite jį atsargiai, nes ne visi turi šoninius veidrodėlius, o atgal pažiūrėti ne taip jau ir paprasta.

^{foto: Stonis}

Praeitą savaitę buvau Vilniuje, kur, be viso ko, sudalyvavau Kritinėje Masėje. Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį vykstantis renginys šį kartą surinko, kaip teigiama, apie 1000 dviratininkų - Lietuvai tai turbūt yra rekordinis skaičius. Praktiškai, viskas buvo puiku - bet ir ne tobula. Nors matyti vienoje vietoje tiek daug dviratininkų, jaunų ir senų, išties buvo įspūdinga, kai kurie dalykai vis tik nepatiko - o būtent:
- važiavimas per raudoną šviesą
jei KMistai sako, kad „Mes ne blokuojame gatvių eismo – mes esame eismo dalis!“, tada reiktų važiuoti pagal kelių eismo taisykles. Kritinės Masės dviratininkai kolonos pradžioje taisyklių kuo puikiausiai laikėsi - tačiau kolonos viduryje ir pabaigoje, rodos, taisyklių nebuvo paisoma. Iš tikrųjų, tai iš dalies ir suprantama: jei kolonos viduriukas ir galas sustotų ant raudonos šviesos, atsirastų tarpai, ir visa Kritinė Masė tokiu atvėju nebūtų jau tokia vieninga. Jei vis tik norima važiuoti per raudoną šviesą ir nedaryti tarpų dviratininkų kolonoje, reikėtų renginį derinti su policija, nes kitaip yra prieštaraujama pagrindiniam Kritinės Masės šūkiui bei principui.
- važiavimas priešpriešine eismo juosta
Tai yra išsidirbinėjimas. Maža to, kad tai neretai pavojinga patiems dviratininkams, tai taip pat daro nekokį įvaizdį Kritinei Masei, bei iššaukia papildomas problemas su policija. O problemų su Lietuvos policijos pareigūnais jau ir taip būta - kam dar provokuoti? Manau, kiekviena Kritinė Masė turi turėti savų „reguliatorių“, kurie galėti nuraminti pasitaikančius puspročius.

Tačiau bendrai paėmus - išties šaunuoliai lietuvaičiai, šią seną Kritinės Masės tradiciją, kilusią San Franciske, perėmę įgyvendinti bei propaguoti ir Lietuvoje - žiniasklaidoje vis daugiau skiriama jai dėmesio, o ir dviratininkų forumuose tai yra viena aktyviausių temų.

Propaguoti dviračių kultūrą Lietuvai žūtbūt reikia - kad ir prisiminus didžiulius automobilių kamščius sąlyginai nedideliame Europos mieste, Vilniuje, arba galvojant apie anglies dioksido sumažinimą. Tačiau Lietuvos valdžiai ar policijai tai nelabai rūpi. Štai pabandykime pasivažinėti visuomeniniu transportu - imant vidun ir dviratį. Žinoma, gal tai atrodo nelogiška, ir nėra tokia jau aktuali daugeliui problema, tačiau pripažinkime: dažnai važinėjantiems dviračiais kartais iškyla šioks toks poreikis sėsti į autobusą kartu su savo plieniniu draugu; na, pvz., esant mieste, jūsų dviračiui kažkas sulūžo, ir jūs, aišku, nenorite palikinėti jo mieste iki kitos dienos (ek, tie nerimstantys vagišiai); arba jūs patys susižeidėte ir negalite važiuoti dviračiu tolimas distancijas tarp didelio miesto mikrorajonų; arba įsivaizduokime ponią, kuri mėgsta važinėtis dviračiu, bet štai vakare grįžtant iš darbo jai reiktų įveikti, tarkim, Šeškinės kalną Vilniaus mieste - gal kam ir nė motais, o štai kitam, žiūrėk ir „visai motais“; arba dar kas nors, kad ir ne visai svarbaus, bet vis tik: pvz., mano atvėju, praėjusį ketvirtadienį, gegužės 29 d., vakare, apie 23.00, kartu su drauge nutarėme vykti iš centro (Užupio st.) į Fabijoniškes, ir kadangi buvau su dviračiu, o ji - ne, nutarėme dviese važiuoti autobusu. Įlipę į 10-to maršruto pustuštį autobusą (žemagrindį, autobuso nr. 501), kuriame buvo kuo puikiausia vieta dviračiui pastatyti, išgirdome iškart nemalonų vairuotojo burbėjimą bei jo neaiškiai reiškiamus ir iš dalies sarkastiškus reikalavimus išlipti iš autobuso (kaip mes supratome), nes, mat, dviračiui čia ne vieta. Pasakiau, kad turiu talonėlį ir važiuosiu netrukdydamas su savo dviračiu keleiviams (kurių vėlai vakare buvo visai nedaug); vairuotojas dar kažką suburbėjo ir palaukė, turbūt galvodamas, kad mes vis tik pasiduosime ir išlipsime - tačiau tam neįvykus pradėjo važiuoti.

^{foto: Andreas Solberg}

Perskaičius Vilniaus visuomeninio transporto tinklapyje esančias VAŽIAVIMO MARŠRUTINIAIS AUTOBUSAIS IR TROLEIBUSAIS TAISYKLES, tampa aišku, kad vairuotojas neturėjo šitaip elgtis. Visų pirma, yra sakoma (cituoju taisykles):

II. Vežėjo pareigos ir atsakomybė:
4. Vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs [...]

Vairuotojas nebuvo nei paslaugus, nei rūpestingas - nemaloniai priekaištavo ir sugadino nuotaiką; jei su manimi tą vakarą važiuotų mano draugai užsieniečiai, jie turbūt nepatikėtų, kad Vilniaus visuomeninio trasporto vairuotojai pasitinka keleivius aštriomis, sarkastiškomis replikomis ir aiškiai duoda suprasti, kad kai kurie keleiviai (kad ir tvarkingai besielgiantys) yra nepageidaujami viešajame transporte (kai tuo pačiu metu autobusuose vakarais beveik visada būna visiškai girtų tipažų, kas iš esmės yra draudžiama važiavimo visuomeniniu transportu taisyklių!) Po tokių įvykių tikrai norisi kuo mažiau turėti bendro su važinėjimu autobusais.

Antra, niekur nėra aiškiai pasakyta, kad imti dviratį į autobusą yra draudžiama (nebent savaip interpretuojant dviprasmybes važiavimo autobusais taisyklėse) - todėl vairuotojas neturėjo teisės reikalauti išlipti iš autobuso. Štai taisyklės:

V. Bagažo vežimas:
22. Keleivis turi teisę nemokamai vežti rankinį bagažą, neužimantį papildomos keleivio vietos.
23. Keleivis, pažymėjęs papildomą vienkartinį bilietą, gali vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną papildomą keleivio vietą.

Aš sutinku pažymėti papildomą talonėlį dviračiui, jei važiavimas su juo traktuojamas kaip dar vienos, papildomos keleivio vietos užėmimas.

Dar 25-ame punkte pasakyta, kad „Autobusais ir troleibusais draudžiama vežti degiąsias, sprogstamąsias, dvokiančias, radioaktyvias medžiagas, suspaustas ir suskystintas dujas (išskyrus dujas nešiojamuose balionuose), smailius, aštrius, griozdiškus, trukdančius keleiviams daiktus, nesuvyniotus arba be dėklų šaunamuosius ginklus, daiktus, kurie gali sutepti transporto priemonės sėdynes arba keleivių drabužius“, tačiau vargu ar frazė „trukdančius keleiviams daiktus“ yra aktuali ir taikytina dviračiams tuo atvėju, kai imi dviratį į pustuštį autobusą, o „griozdiški daiktai“ skamba labai jau neapibrėžtai ir man asmeniškai asocijuojasi su baldų ir panašių daiktų pervežimu - bet tikrai ne dviračio.

Pasidomėjau, kokia situacija yra Stokholme, Švedijoje: pasirodo, imti dviračius į Stokholmo autobusus ir metro traukinius išvis negalima (su nedidele išimtimi tam tikro tipo miesto/priemiesčių traukiniams): kodėl, taisyklėse nėra rašoma, o paskambinus paaiškina, kad „tada daug dviratininkų kištų savo dviračius į autobusus - būtent to norima išvengti.“ Nežinau, ar sako iš patirties, ar tik šiaip taisyklių dėl taisyklių prigalvoja. Kitą vertus, vaikų vežimėlius ir bagažus (ne tik rankinius) į autobusus imti galima, ir už tai net nėra imamas papildomas mokestis, kaip tai daro Vilniaus autobusuose.

Nors visa tai - gal ir menkniekiai.

Žymiai svarbesnis klausimas - kada Lietuvoje bus pagaliau investuota į dviračių takus... bei į vairuotojų kultūrą?

***

^{foto: Bikes on Transit (2), So gesehen. (4)}

Va ir naujasis mano X300. Tiksliau - Panther X300 Gents 26. Netikėtai įsigytas šiaulietis dviratukas. Norėjau amerikietiško, bet manau susidraugausiu ir su lietuvišku. Rrrrrnnnn!

Kai Mano Mylimas Jis aiškino, jog sportas prasideda valandą pavažiavus bent jau 15 km/h greičiu, nusprendžiau su juo apskritai nesusidėti, sėsdama ant dviračio, nes, pamaniau, nė nepastebės raudamas į priekį, kad aš nuvirtau į griovį ties penktu kilometru.

Na, bet ką gi. Tie Jo 50 km gal nėra tokie jau neįveikiami... Gal svtgl nuvažiuosime iki Trakų? Grįžtume, suprantama, traukiniu, nes atgal vargu ar parminsiu (ne viskas iš karto, mielieji), bet kokia laimė, kad važiuodama į kalną tada 6dienį nenulipau ir nepasidaviau! Ou jes jes jes.

Važiuodama vis žvilgčiojau į šlaunis, ar matyti, kaip dega riebalai. Sprendžiant iš to, kaip į mane žvilgčioja praeiviai - matyti :D

Kalbant rimčiau, šokit visi iš savo sutręšusių ir prabangių automobilių. Laikas gelbėti gamtą, po velnių. Jeigu ne, 2030 metais visi lėksim į orą nuo ekologinės katastrofos.

Kamon, žmonės, būnam solidarūs, važinėjam visur dviračiais: ir pasaulis žalesnis, ir figūra puiki!

^{foto: dullhunk}

Savo teritorijos gynimas

Kiekvienas mūsų, kas dažnai naudojasi dviračiu kaip transporto priemone mieste, turbūt pastebėjo, kad vairuotojai mėgsta „praplatinti“ savo teritoriją ir pastatyti mašiną tiesiai and dviračio tako. Važiuoji sau ramiai dviračiu specialiai dviratininkams skirtoje juostoje, ir staiga - viduryje stovi automobilis. Galima, aišku, iš anksto tokiems atvejams pasiruošti, ir ant priekinio tokio automobilio lango trumpus KET paaiškinančius raštelius palikinėti (maždaug kaip miesto indėnai daro, tik tie su aplinkosauginiu potekstu ir visai dėl kitų priežasčių); galima dar ant tokių pažeidėjų automobilių klijuoti lipdukus, tik reikia prieš tai juos pasidaryti ar iš kažkur gauti (lipdukas su „Nemoku pastatyti automobilio“ tinka tiek vairuotojams, statantiems mašinas neįgaliesiems skirtose parkingo vietose, tiek tiems, kas palikinėja savo keturračius CO2 gaminimo monstrus dviračių takuose).

Tačiau pasirodo, galima užsiimti ir veiksmingesne pilietine iniciatyva, kuri kai kam gal ir primena skundimą - tačiau vargu ar galima savo kaip dviratininko mieste teisių gynimą pavadinti skundimu: jei matome mašiną, pastatytą ant dviračių tako, mes galime paprasčiausiai nufotografuoti ją, būtinai taip, kad būtų matomas valstybinis numeris, be to, nuotraukoje turi būti aiškiai matoma, kad automobilis tikrai stovi ant dviračio tako; tada užsirašyti pažeidimo datą, laiką bei vietą, o vėliau viską išsiųsti lpept@vrm.lt - tai Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos el.paštas. Jie pažada visus pažeidėjus atitinkamai nubausti; teigiama, kad tai iš tiesų yra veiksminga.

Be to, susikūrė tokioms nuotraukoms skirta Flickr nuotraukų grupė, kurią kiekvienas mūsų gali pildyti - o štai čia ir jos tikslai.

Tad apvalykime Lietuvą nuo vairuotojų-pažeidėjų? Viena-kita gera idėja, ir štai, mes galime priversti vairuotojus prisiimti atsakomybę už savo automobilį (tokio veikėjo Buržujaus žodžiais, „Perki automobilį - galvok apie vietą, kur jį statysi.“)

Šalmai

Kitas pastaruoju metu aktualus klausimas - kaip vis gi dėl tų šalmų? Nors Seimo nariai, dauguma kurių turbūt į darbą važiuoja visai ne dviračiu, priemė įstatymą, pagal kurį dviratininkai Lietuvoje privalo važinėti su šalmais, dauguma žmonių, pasirodo, vertina dar vieną Seimo iškeptą blyną neigiamai: apie 73% apklausos dėl saugaus važinėjimo dviračiu respondentų pasisakė prieš privalomą šalmų įvedimą. Tai nereiškia, kad dviratininkai Lietuvoje nenori būti saugūs - žinoma, kad nori, tik saugumui užtikrinti yra ir kitų, efektingesnių metodų.

Lietuvoje atsakingos institucijos iki šiol nekontroliavo, kaip dviratininkai laikosi KET, ir nesugebėjo užtikrinti net minimalių reikalavimų dėl šviesų ir atšvaitų naudojimo. Nesirūpindami sąlygų dviratininkams gerinimu, politikai ir valdininkai užsimojo dar sugriežtinti reikalavimus ir apsunkinti važinėjimą dviračiais Lietuvos gyventojams, vietoje to, kad iš tikrųjų pradėti rimtai dirbti užtikrinant saugumą keliuose: vykdant bekompromisinį karą su neblaiviais vairuotojais ir kelių chuliganais, gerinant dviračių infrastruktūrą, užsiimant bendru visuomenės švietimu dėl eismo kultūros.

Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Islandijoje šalmų įteisinimas buvo atmestas kaip neefektyvi priemonė. Privalomi šalmai Europos Sąjungoje įteisinti tik Ispanijoje 2004 m. - ir tai tik užmiesčio keliuose.

Pritariantys įstatymo pataisoms dėl šalmų ir liemenių, galite nusiųsti žemiau parašyto laiško (autorius: Linas Vainius) tekstą Seimo nariams, jų el. pašto adresai atrandami štai čia (tinginiams žr. čia).

***

Dėl LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. Nr. X-1337, Vilnius) 17 str. 2 punkto dalinio pakeitimo

Gerb. LR Seimo nary,

Prašau Jūsų inicijuoti pataisą dėl LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. Nr. X-1337, Vilnius) 17 str. 2 punkto, nauja redakcija:

„2. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų - oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale - raudonos spalvos žibintas, arba dviračio vairuotojas privalo vilkėti ryškiaspalvę liemenę arba būti prie drabužių prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje šviesą atspindinčius elementus.“

Prašau šį pakeitimą skubos tvarka įtraukti į LR Seimo darbotvarkę ir neatidėliojant svarstyti bei priimti. Prašau įpareigoti kitas Lietuvos valdžios institucijas atitinkamai pakoreguoti poįstatyminius teisės aktus, kad būtų atšauktas privalomas šalmų ir liemenių įteisinimas nuo 2008 m. liepos 01 d. Manau, kad nauja 17 str. 2 punkto nauja redakcija leis pasirinkti platesnį spektrą priemonių, užtikrinančių dviratininko saugumą ir matomumą, bei padės išvengti incidentų ir nesusipratimų dėl prieštaringų įstatymo nuostatų taikymo.

Siūlomi pagrindiniai pakeitimai nuo dabar galiojančio įstatymo skiriasi tuo, kad atsisakoma privalomo šalmo dėvėjimo visiems dviratininkams nuo 2008 m. liepos 01 d. išbraukiant paskutinį sakinį iš 17 str. 2 punkto „Dviračio vairuotojas, važiuodamas keliu, privalo būti užsidėjęs ir (ar) užsisegęs šalmą.“ ir dalinai pakeičiamas reikalavimas kad „dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę“. Vietoj jo siūloma dėvėti liemenę arba kitus rūbus su šviesą atspindinčiais elementais (panašiai kaip yra šio įstatymo 15 str. 1 punkte taikoma pėstiesiems). Taip pat siūlomas įvesti reikalavimą kad tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui dviračio gale būtų privalomas raudonas žibintas, kaip daugumai transporto priemonių.

Manau, kad nepagrįstai ir be viešo svarstymo priimtos įstatymo pataisos, įteisinančios privalomą šalmų dėvėjimą visiems dviratininkams visur ir visada; bei (tik) šviesą atspindinčių liemenių dėvėjimą tamsiuoju paros metu (nors paprastesnis sprendimas būtų bet kokių šviesą atspindinčių rūbų dėvėjimas) prieštarauja
įsigaliojusioms teisės normoms ir praktikai ES šalyse. Niekur kitur ES šalyse nėra įteisintos privalomos šviesą atspindinčios liemenės dviratininkams. Jas tik rekomenduoja kai kurie eismo saugumo ekspertai ir dviratininkų organizacijos. Tačiau raudoni žibintai daugumoje šalių yra privalomi. Šalmai dviratininkams įteisinti kaip privalomi tik Ispanijoje dviratininkams užmiesčio keliuose ir labai kritiškai vertinami dėl jų tikslingumo. Tik keliose ES šalyse šalmai įteisinti kaip privalomi tik vaikams iki 12-14 m. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Islandijoje šalmų įteisinimas buvo atmestas kaip neefektyvi priemonė. Manau, kad LR Seimas priėmė šias įstatymo nuostatas be pakankamos viešos diskusijos, galutinai neįvertinęs ir neturėdamas argumentų dėl jų neigiamo poveikio dviračių naudojimui ir tarptautiniam dviračių turizmui Lietuvoje.

Pagarbiai,

jūsų vardas/pavardė (nesiųskite anoniminių laiskų)

***

O galima ir dar trumpiau ir su ironija, kaip tai padarė vienas toks Rimantas:

Laba diena, gerbiami Seimo nariai,
Visų pirma norėčiau pasiūlyti inicijuoti privalomą šalmų dėvėjimą
lengvųjų automobilių vairuotojams, bei keleiviams. Atsižvelgiant į
statistiką, šalmai KASDIEN Lietuvoje išsaugotų ne vieną automobilio
vairuotojo ar keleivio gyvybę ir sveikatą.
Tuo tarpu verčiant dviratininkus dėvėti šalmus galbūt ir bus išgelbėtas
vienas kitas dviratininkas per 3 mėnesius. Tačiau rizikingiausi
dviratininkai - (provincijos gyventojai, išgeriantys, važinėjantys be
atšvaitų) įsigaliojus įstatymui nedėvės šalmų, tad rezultatai bus
nepakitę. Taip pat dviratininkai dažniausiai nukenčia užmiesčio
keliuose, kur susidūrimo atveju automobilio greitis >90 km/h, tokiu
atveju šalmas neduos rezultato. Rezultatas bus tik dviratininkų
skaičiaus sumažėjimas miestuose. Beje ir iki šiol tą skaičių Jums
sunkiai sekasi didinti.

***

^{foto (su šalmu): funkeemunkeeland}

Pamaniau, kad būtų gerai sudėti į vieną vietą, kokie dviračių žygiai Lietuvoje planuojami 2008 m. vasarą. Tikiuosi, kad šis sąrašas padės ne vienam dviračių turizmą mėgstančiam žmogui išsirinkti, koks dviračių žygis Lietuvoje (aplink Lietuvą) vertas dėmesio, atitinka jėgas ir galimybes. Pabandysiu įvertinti žygius pagal sudėtingumą ir įdomumą (5 balų skalėje, kur vienetas reiškia mažiausią įvertinimą: lengviausias arba neįdomiausias). Galbūt reikėtų įtraukti ir daugiau kriterijų, bet šie, manau, yra svarbiausi. Tikrai nepretenduoju į išsamumą, bet jei žinote, kokį nors dviračių žygį, kurio nepaminėjau, būtinai palikite komentarą.

Pastaba dėl vertinimų: tai mano subjektyvi nuomonė. Įvertinimas nereiškia, kad žygis toks ir bus. Juk tik sudalyvavus galima tiksliai įvertinti sudėtingumą ir įdomumą. Vertinimas vyksta tik tarp aprašytų žygių. Tai reiškia, kad maksimalus balas nereiškia absoliučiai sudėtingiausio ar įdomiausio, koks tik gali būti, žygio. Balas tik sureitinguoja esamus žygius vienas kito atžvilgiu.

1. Velomanų klubo organizuojamas dviračių žygis

Laikotarpis: 2008 m. liepos 26 - rugpjūčio 3 d.
Trukmė: 9 dienos
Atstumas iš viso: ~ 600 km
Atstumas per dieną: ~ 70 km
Regionas: Dzūkija
Komentarai: bus lydintis transportas.
Sudėtingumas: 5
Įdomumas: 5
Daugiau informacijos: velomanai.lt

2. Dviračiu minu Lietuvos keliu

Laikotarpis: 2008 m. liepos 8 - 20 d.
Trukmė: 13 dienų
Atstumas iš viso: 1300 km
Atstumas per dieną: 100 km
Regionas: visa Lietuva
Komentarai: gali būti lydintis transportas, vyksta balsavimas.
Sudėtingumas: 5
Įdomumas: 3
Daugiau informacijos: lietuva.zygiai.eu

3. Po Šešupės kraštą

Laikotarpis: 2008 m. liepos 19 - 25 d.
Trukmė: 7 dienos
Atstumas iš viso: 444 km
Atstumas per dieną: 63 km
Regionas: Suvalkija, Kaliningradas, Lenkija
Sudėtingumas: 4
Įdomumas: 5
Daugiau informacijos: tic.sesupe.lt

4. Tradicinis žygis Šiaurės Aukštaitijoje

Laikotarpis: 2008 m. liepos 20 - 27 d.
Trukmė: 7 dienos
Atstumas iš viso: ~ 350 km
Atstumas per dieną: ~ 50 km
Regionas: Šiaurės Aukštaitija
Sudėtingumas: 3
Įdomumas: 5
Daugiau informacijos: bicycle.lt

Susiję:

• Kelionė dviračiais pietiniame Kryme
• Martyno pasakojimas apie kelionę Kryme
• Apie keliones dviračiais

Atgal kelionė buvo sunkesnė, žymiai sunkesnė. Žinote, yra toks mažytis kalniukas nuo Žvėryno iki Spaudos rūmų? Maniau, kad čia ir bus mano didžiosios kelionės pabaiga, bet tada atsivėrė antras kvėpavimas, o gal koks dešimtas, ir visas suprakaitavęs grįžau namo. Pavyko.

Ai, pagaliau baigiau savo apsakymo planą. Dabar galėsiu mėgautis rašymu. Bet čia tikriausiai jo nebus galima pamatyti. O kas nori vaflių, mergytės čia jums, kvieskit į svečius, bučiuosimės.

Kauno Velomanų klube kilo idėja apvažiuoti Lietuvą. Važiavimas būtų turistinis, ne sportinis ir ne rekordų siekimas. Kadangi bendras Lietuvos sienų ilgis 1732 km, o turistaujant gausis ir 2000+ km, nusprendėme važiuoti etapais, per kelis metus. Nes nėra laiko apvažiuoti vienu kartu per mėnesį.

Kam įdomu ir norite dalyvauti, žymėkitės savo kalendoriuose.

1. Pradžia: 2008 m. liepos 26 d. šeštadienį Kalvarijoje 11 val. miestelio centre esančiame parke.
2. Pabaiga: rugpjūčio 3 d. vakare Vilniuje prie geležinkelio stoties.
2. Preliminarus maršrutas (bus patikslintas su nakvynės vietomis ir kiekvienos dienos atstumais):
Kalvarija-Sangrūda-LT/PL pasienio kaimai ir juos jungiantys keliukai-Galiniai-Janaslavas
-Kučiūnai-Dzūkijos nac.parko miškai ir kaimai su juos jungiančiais keliukais-Kapčiamiestis-Sventijanskas-Gerdašiai-persikėlimas per Nemuną Druskininkuose-Švendubrė-vėl Dzūkijos nacionalinio parko miškai ir kaimai-Latežeris-Kabeliai-Katra-Dubičiai-Balbutai-Panočiai-Eišiškės (arba iki Šalčininkų jei užteks laiko)-Šalčininkai-Vilnius (traukiniu į Kauną).

3. Pagrindinis žygio akcentas - važiavimas kiek galima arčiau pasieniu, nuostabieji Dzūkijos miškai ir kaimai, gamta.
4. Įdomios vietos: Kalvarija (senamiestis, parkas, sinagogų kompleksas); D.Mazurkevičiaus Jotvingių muziejus prie Kybartų km.; Galadusio ež. pasienyje su Lenkija, Ūdininkų piliakalnis, Kapčiamiestis su E. Pliaterytės kapu ir etnografiniu muziejumi, Dzūkijos etnografiniai kaimai, Druskininkai, Raigardo slėnis, Dzūkijos nacionalinio parko gamta.

Papildoma informacija:

5. Keliai

Kelionės maršrutas kiek galima arčiau Lietuvos pasieniu, keliai pagrinde žvyrkeliai, miško keliai (labiau LT/PL pasienyje ir Dzūkijos miškuose). Arčiau Vilniaus daugiau asfalto.
Atstumas per dieną ~60-80 km, tempas turistinis su aplankymais ir pasižvalgymais. Visi gali važiuoti individualiai ar grupelėmis savo tempu, kiekvienas turės žemėlapį ir žinos kur rasti nakvynės vietą. Kam maršrutas nepatinka, gali pasirinkti alternatyvinį kelią ir atvažiuoti į stovyklą savais keliais. Judėjimo laisvė. Pagrindas - bendros nakvynės vietos.

6. Nakvynė

Nakvynė palapinėse, kur bus sutarta ir patogu pagal maršrutą. Todėl dalis nakvynių gali būti mokama, jei to pareikalaus stovyklaviečių ar žemės savininkai. Nakvynės vietos suderintos iš anksto.

7. Lydintis transportas.

Planuojama, kad bus lydintis transportas (mikroautobusas). Už jo paslaugas reikės mokėti, visiems žygio dalyviams dalinantis transporto išlaidas bendrai. Lydintis transportas veža pagrindinius grupės daiktus nuo stovyklos iki stovyklos. Esant reikalui, paima sulūžusį dviratį ar susižeidusį/susirgusį dviratininką. Vairuotojo teises turintys dalyviai paeiliui vairuos transporto priemonę pagal susitarimą, nes atskiro samdomo vairuotojo nebus.

Patartina važiuoti tik su kelionėms pritaikytais dviračiais (bagažinė, krepšiai daiktams, kt.), kad esant reikalui galėtumėte patys vežtis savo daiktus.

8. Bendros žygio išlaidos

Kitas bendras žygio išlaidas sudaro maršruto žvalgymas, žemėlapių parengimas kiekvienam dalyviui, bendra pirmos pagalbos vaistinėlė visai grupei, nakvynių išlaidos visai grupei. Jei važiuos ~20-30 žmonių, manau kad šitos išlaidos asmeniui bus ~ 50-100 lt. Kokios jos bebūtų, grupė jas dalinasi bendrai. Galima prisijungti ir atsijungti kaip kam patogu, tačiau bendromis žygio išlaidomis teks pasidalinti, jei kartu važiuosite minimum

3 dienas ir ilgiau.

9. Asmeninės išlaidos yra:

maistas, gėrimai, bilietai į lankytinas vietas, dviračio priežiūros ir kelioniniai reikmenys, atvykimas-išvykimas, kt.

10. Kiekvienas žmogus savarankiškai pasirūpina visais savo daiktais (palapinė, paklotukas, miegmaišis, dviratis ir jo priežiūra, kuprinės, maistas, viryklė, kt.).

Būtina turėti dujinę ar skysto kuro viryklę, nes kai kur nebus galima kurti laužų.

11. Dėl papildomos informacijos kreiptis e.paštu: linas [eta] dviratis . lt.

Patikslintos nakvynės vietos ir kiekvienos dienos maršrutas su atstumais bus skelbiami vėliau, 2008 m. gegužės-birželio mėn. viešai dviratininkų ir turistų e-forumuose ir užsiregistravusiems dalyviams.

12. Registracija

Registracija į žygį yra pageidautina, bet 100 % neprivaloma. Registruotiems dalyviams patogioau pateikti visą patikslintą informaciją :-)

13. Dalyvių atsakomybė

Kelionės metu žygio dalyviai atsako patys už save, savo asmeninį ir daiktų saugumą. Organizatoriai neprisiima atsakomybės dėl dalyvių sveikatos sutrikimų kelionės metu, dėl asmeninių daiktų ir inventoriaus apsaugos, dėl dalyvių padarytų veiksmų.

Kiekvienas dalyvis privalo važiuoti tvarkingu ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus atitinkančiu dviračiu.

Organizatoriai pasilieka teisę pašalinti dalyvį iš renginio, jei jo veiksmai ar elgesys trukdys ar kels grėsmę kitiems žygio dalyviams ar trečiosioms šalims.

Kitas važiavimo pasieniu etapas tęsis nuo ten, kur baigsis šis.

Pagarbiai,

Linas Vainius

Kauno Velomanų klubas

Tik nusileidus pasitiko karštis. Dabar rašant yra +32. Naktį nukrenta iki 22-25, bet tai mažai ką pakeičia :) Kai Lietuvoj būna +30, tai sakome, kad pats vasaros įkarštis, o čia jie kalba, kad jau rudenėja ir vasara pasibaigus, nes liepą ir rugpjūtį kartais būna apie +40 ar daugiau. Džiaugiuosi, kad to nepatyriau, bet tikriausiai teks kitais metais. Dabar tik laukiu, kol bent kiek pravės. Negana to, čia gana trumpa diena – saulė teka apie 5.30 ir leidžiasi apie 17.30. 18val. jau beveik tamsu.

Gyvenu nedideliame bendrabutyje. Jis Koenji rajone, kuriame daugybė smulkių ir painių gatvelių su mažom parduotuvėlėm ir paprastais gyvenamaisiais namais. Iki centro ar universiteto nelabai toli, apie pusvalandis kelio. Beveik visi bendrabučio gyventojai yra užieniečiai iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, pradedant Europa, Amerika ir baigiant Australija. Pačioje universiteto “Internation Liberal Studies” programoje mokosi studentai iš 42 šalių. Tad žmonės patys įvairiausi.

Pirmomis dienomis Tokijas gana keistas – didelis, susigrūdęs, judrus, daugybė žmonių, neįprastos parduotuvės... Žmonės, kaip ir kituose dideliuose miestuose, lekia, skuba. Žodžiu, ramybės nėra, miestas gyvas visą parą. Net dauguma maisto parduotuvių dirba be sustojimo.

Gamtos ir žalumos Tokijuje labai mažai. Nors prie namų gali pamatyti medžių ar krūmų, bet didesnių parkų labai nedaug. Aplink bendrabučio Koenji rajona 3-4 kilometrų spinduliu nėra nei mažiausio parko, o ir toliau esantys nėra dideli. Tikriausiai japonams nėra poreikio pagulėti ant žolės :)

Su maistu čia nesudėtinga, galima visko skaniai ir nebrangiai surasti. Einant gatve galima pamatyti nemažai vaisių ir daržovių parduotuvių ar nedidelių prekybos centrų. Didelių parduotuvių gana nedaug. Veganiškų produktų taip pat yra, tik reikia žiūrėti, kad net ir paprasčiausiuose produktuose nebūtų kokių nors jūros “gėrybių”. Užtat tofu žymiai pigesnis nei Lietuvoje, ypač jeigu perki 100 ienų parduotuvės, kurios čia labai dažnos. Ko trūksta, tai tik juodos duonos, nes čia visos panašios į batonus :) Nors kiek pastebėjau, vietoje duonos tiesiog išsiverdama dubenėlis ryžių.

Prieš porą dienų įsigijau dviratį, nes pagalvojau, kad taip smagiau keliauti po miestą, gali daugiau pamatyti, pradėti susigaudyti gatvių raizgalynėje, be to, taip daug pigiau, nei važinėti metro (mėnesinis studentiškas metro bilietas kainuoja beveik tiek pat, kiek visas dviratis). Tiesa, kai lauke +30, minti pedalus nėra smagiausias dalykas, bet žiemą bus pats tas :)

Dviratininkų Tokijuj labai daug, prie metro stotelių, prie parduotuvių ar universiteto gali pamatyti dešimtis ar šimtus dviračių. Net yra specialūs darbuotojai, kurie prižiūri, kad viskas būtų tvarkoj ir visi dviračiai tilptų :) Pirmą dieną dar to nežinojau. Palikau universiteto aikštelėje, ateinu važiuoti, o dviratis dingęs. Pavaikščiojęs pamačiau jį už keliolikos metrų perstatytą į kitą vietą :)

Dviračio pagalba pirmą kartą susidūriau ir su Japonijos policija. Jie mieste patruliuoja su mašinom, motociklais, dviračiais arba sėdi nedidelėse būdelėse (kōban 交番). Aš papuoliau dviratuotiems :) Vieną vakarą jie mane sustabdė ir paprašė dviračio registracijos pažymėjimo (visi dviračiai Tokijuje turi būti registruoti). Kai parodžiau, to neužteko – paprašė ir paso. Jo su savimi neturėjau, tad teko kartu su vienu iš policininkų minti iki bendrabučio ir atnešus pasą parodyti. Atidžiai nagrinėjo vizą, o kai viskas tiko, atsiprašė už sugaištą laiką ir nuvažiavo :) Truputį keista sistema, nes aš jiems rodžiau savo studento pažymėjimą, kuris galioja iki kitų metų, tad akivaizdžiai nebuvau kažkoks nelegalas. Kitą kartą, jeigu vėl reikės važiuoti iki bendrabučio paso, važiuosiu per aplinkui ir iš lėto :)

Tokios tad trumpos pirmos savaitės naujienos :) Kita savaitė gal bus kiek laisvesnė, tai galėsiu daugiau parašyti.

Nuotraukų ir ne tik galite rasti čia: Japonija

LiDi

P.S.: panoraminė nuotrauka blog'o viršuje tai pat daryta Martyno.

Plačiau apie kelionę rasite mūsų kelionės planavimo puslapyje ekoturizmas.info.

<...> liepos 28 dieną apie dešimt dviratininkų buvo suimti policijos pareigūnų, Gedimino pr. ir Jogailos g. sankryžoje policijos mašinoms užblokavus eismą. Šeši policijos mašinų ekipažai, persekioje taikią dviratininkų koloną, ryžosi tokiam desperatiškam negarbingam veiksmui.

Visas straipsnis ekoblogas.wordpress.com.

Jeigu jau dviratinikai suimami nežinia už ką, tai kokių staigmenų iš naujosios Vilniaus valdžios galime laukti dar?

Velomobilis yra dviejų ar daugiau ratų (dažniausiai trijų), pedalais varoma, žema ir ilga transporto priemonė. Vairuotojas velomobilyje sėdi atsilošęs ir pedalus mina ištiesęs į priekį kojas.

Toks transportas yra patogesnis, išvysto didesnį greitį, juo lengviau minti ilgus atstumus, mažesnis oro pasipriešinimas ir t.t. Privalumus galima vardinti ilgai, o pagrindinis trūkumas - didelė kaina. Štai Lietuvoje gaminamų velomobilių kainos, kurios nenusileidžia jų kainoms Vokietijoje.

Triratis velomobilis - kaina nuo 5000 Lt.

Triratis dvivietis velomobilis - kaina apie 10 000 Lt.

Aukštą jų kainą lemia nedidelės gamybos apimtys. Jeigu velomobilių būtų tiek pat, kiek ir dviračių, spėju, kad velomobilio kaina būtų ne ką didesnė, nei dabar kainuoja dviratis.

Kita vertus triračiai velomobiliai ne tokie patogūs laikymo atžvilgiu, užima daugiau vietos, nei dviejų ratų velomobilis, dar kitaip vadinamas gulimasis dviratis (angl. recumbent bicycle).

Štai kaip atrodo dviejų ratų velomobilis, kurio tikrai norėčiau.

Kaina taip pat graži: $ 2,170.00 arba yra galimybė pirkti tik rėmą, tuomet kaina $ 1,590.00.

Kai kainos tokios didelės, kyla minčių pasigaminti velomobilį pačiam. Aišku rėmo virinimo darbus patikėčiau profesionalams. Tokio velomobilio gamybai tiktų rusiško Aist'o rėmas. Be abejonės tokio savadarbio velomobilio kaina būtų kur kas mažesnė.

Va kokį velomobilį pasidarė Lietuvoje gyvenantis vokietis Frankas, kiek žinau, gamybos kaštai tikrai nėra dideli, juo labiau, kad jis tobulinamas dar ir dabar:

Atnaujinimas: dėl prognozuojamo lietaus, į Latviją nevažiuojame.

Video:

Ačiū Denisui Voskobui.

Iš lazdynų planavom per nepilną valandą atvykti, tad išvažiavom ~16:50. 17:20 jau buvom prie Katedros, tai dar suvažinėjom iki Užupio ikiuko. Net nepastebėjau kaip visi susirinko, kažkaip greit ir nepastebimai. Šauni akcija, būtinai dalyvausiu kitoje, jei tik galėsiu. Ir šekit kelias nuotraukas

Taip pat važiuoja labai įtakingas dalyvis: ekoblogas.info

Taip, kad lauksim jūsų ten!