„Žalioji“ energija gali sumažinti kainų šuolį, tačiau alternatyvios energijos plėtra nejuda iš vietos. Apie tai LR Seime šiandien ir diskutavo valdžios atstovai, mokslininkai, pramonininkai bei žurnalistai, susirūpinę nepaliaujamai kylančiomis ir dar planuojamomis kelti energijos kainomis bei energetikos ateitimi šalyje.

Diskusijos dalyviai, kalbėdami apie energijos kainų šuolius, pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni išeitį matė atominėje energetikoje, kiti – jų buvo dauguma - ragino valdžios vyrus atsigręžti į alternatyvius energijos šaltinius. Aštriai kritikuota valstybės kainų nustatymo metodika energetikai ir valstybės teikiama milžiniška parama LEO LT bei strateginio mąstymo trūkumas. Kritikos sulaukė ir Vandens įstatymas, stabdantis hidroenergetikos plėtrą.

LR Seimo Ekonomikos komiteto narys Vaclovas Karbauskis pabrėžė du alternatyvios energijos privalumus, palyginti su tradicine: „Šaliai, neturinčiai savo naftos ir dujų – tai viena iš galimybių sumažinti priklausomybę nuo jų tiekėjų, o mūsų šalis teturi vienintelį. Be to ši energija yra švari, tad nekenkia gamtai“, - sakė jis.

Diskusijoje dalyvavęs Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas pateikė duomenis apie esamą alternatyviosios energetikos situaciją ir jos perspektyvas, kurie kai kuriems jos dalyviams pasirodė pernelyg optimistiški. Kalbant apie katastrofiškai kylančias energijos kainas, Pramonininkų konfederacijos atstovas Virmantas Jurgaitis priminė, kad Nacionalinėje energetikos strategijoje numatytas elektros energijos brangimas tesiekė 3 ct/kWh, tuo tarpu dabar jau kalbama apie 70 centų.

BNS Verslo skyriaus vyriausiasis redaktorius Artūras Račas išreiškė įsitikinimą, kad atominė energetika neišgelbės Lietuvos, o numatytų jai skirti 5 mlrd. Lt, bent dalį paskyrus alternatyviai energetikai „rezultatas gal nebūtų blogesnis“. „Atidavus investicijas LEO bus sugriauta viskas, ką buvo galima sugriauti“, - teigė A. Račas.

Diskusijos pabaigoje jos dalyviai priėjo vieningą išvadą, kad „Žaliąją revoliuciją“ turi daryti kiekvienas ja suinteresuotas – ir verslininkai, ir valdžios atstovai, ir žurnalistai bendromis pastangomis. Reziumuota: „Pradėkime kiekvienas nuo savęs“.

Pranešė: www.k-r.lt

Europos Komisijos pirminiko J.M.Barroso atsakyme į Seimo narių laišką, dėl galimybių pratęsti IAE dabą,

primenama, kad nuolatinis Lietuvos prašymas pratęsti IAE antrojo bloko darbą kelia grėsmę dabar įgyvendinamai Bendrijos paramos programai. Jei Lietuva ir toliau nenutrauks diskusijų bei nepradės laikytis įsipareigojimų, galimas dalykas, kad bus stabdomos jau įgyvendinamos elektrinės uždarymo ir poveikio mažinimo priemonės, kas pablogintų LT padėtį po 2010m.", rašo Atgimimas naujame numeryje.

Tuo tarpu G. Kirkilas puoselėja utopines iliuzijas, atseit išgirdęs papildomų argumentų, dėl kurių verta būtų pratęsti IAE darbą, nes vėl atominę energetiką klaidingai priskiria atsinaujinančių energijos šaltinių kategorijai ir "įžvelgiąs gerų galimybių atominės elektrinės neuždarymo temą plėtoti toliau"(via).

ES Vadovų Tarybos susitikimo išvadose skatinama labiau atsižvelgti į mažų ir izoliuotų elektros energijos rinkų padėtį bei darnią (tvarią) plėtrą (via) . Ir tai manau yra būtent skatinimas daugiau naudoti atsinaujinančius decentralizuotus energijos šaltinius - vėjo, saulės, geo - energiją, o ne sieti su atomine energetika, kuri tegali būti tik tarpinis trumpalaikis variantas.

Pirmosios pasaulyje komercinės AE Sellafield'e (Kumbrija, Anglija) pavyzdys tai įrodo, o senukai Kraftwerk "išgroja":

Kita alternatyva štai čia (Ecotricity, Bristol, UK):

Plačiau apie Vėjo energetikos kūrimą ir plėtrą galima sužinoti kovo 20d. organizuojamame seminare Klaipėdoje.

394 ppm,

toks (deja) sausio mėnesio CO2 kiekis atmosferoje. Gruodį jis buvo 383 ppm, o anksčiau (iki industrinės revoliucijos) laikėsi ties 274 ppm riba. Daugelis klimatologų teigia, kad peržengus 450 ppm ypač padažnės pražūtingos žmogui gamtos nelaimės, o 500 ppm yra kritinė riba (tipping-point), kuomet prasidės negrįžtami pokyčiai. Klimato Laikrodis jau tiksi.

Gal sukurtos nano-poros pagelbės sugaudyti CO2? O patys kraustysimės į "0-emisijos" miestus?

Lietuviškas Scientific American numeris rašo, ko reikia, kad CO2 rinka veiktų. Faktas - reikia skaidrios reguliuojančios sistemos.

Taip pat rasite daug nevienpusiškos informacijos apie sveiką mitybą, kaip nutukimą skatinana pigūs saldikliai, vaisvandeniai, aliejai ir mėsa bei kitokių idomybių.

Apie augalus ir metaną, bei klaidinantį miškų kaltinimą klimato atšilimu - laisvai prieinamame SciAm straipsnyje.

Lietuvai, ir kitoms besivystančioms ES šalims šiltnamio dujų išmetimą dar galima didinti, kad nenukentėtų šalių sparčiai augančios ekonomikos. Tačiau kenčia gyventojų sveikata:

Darosi aišku, kad liaupsinamas biokuras gaunamas iš specialiai tam auginamų augalų dideliuose plotuose yra netinkamas būdas mažinti klimato kaitą - priešingai, CO2 išmetimas dar padidėtų, teigia praeitos savaitės dvi publikacijos žurnale Science (viena ir antra). Geras antausis kompanijoms, įrodinėjusioms, kad genetiškai modifikuoti augalai leis padidinti išaugusias tokio kuro poreikius. Galima išeitis - antrosios kartos biokuras - panaudotos maistinės bioatliekos, aliejus ir pan., kuriam nereikėtų stipriai didinti dirbamos žemės plotų.

(ref.)

Taip pat svarbi saulės, vėjo ir kitų atsinaujinančių energijos rūšių plėtra, ką pademonstravo ispanai, atidarę didžiausią pasaulyje 20 megavatų saulės energijos fermą, galinčią aprūpinti elektra 20000 namų:

Daugiau įvairių atrinktų straipsnių ieškokite RSS Google eko-skaitytuve, kurį retkarčiais atnaujinu.

Visuomet inovatyvus ir mėgstamas Google paleido Google.org filantropinį projektą, kuris panaudos informacines technologijas mažinti klimato kaitą, skurdą ir ligas.

Pagrindinės kryptys: plėtoti pigesnę už iškastinio kuro atsinaujančią energetiką (RE<C); paspartinti įkraunamų automobilių komercializaciją (RechargeIT) ir kt.

Jau apie anksčiau Ekobloge rašytus oru varomus automobilius prakalbo ir platesnė žiniasklaida. Tikiuosi, greit tokie stebuklai pagaliau pasirodys ir prasidės nauja transporto era.

Skaitytojų paraštės:

Viena skaitytoja pradėjo blogą-realybės šou Ekogyvenimą. Kitas nuolatinis skaitytojas Rb beveik baigia statyti pavyzdinį eko-namą. Visiems sėkmės!

Papildyta: blog'as Žaluma džiugina savo worldchange'iška mąstysena. O Churchill.lt visus agituoja susimetus bendras jėgas statyti vėjo jėgainę.

Kita:

Atnaujinau skyrelius eko-maistas, buitis - tikiuosi nieko nepamiršau.

-------

Eko-karnavalas - tai progresyvios ir pozityvios ekologinės minties internetinis žurnalas-karnavalas, išleidžiamas kiekvieno mėnesio 15d.

Jau galite siųsti pranešimus kitam numeriui (kovo 15d). Taip pat laukiami norintys publikuoti kitą numerį savo puslapyje/blog’e.

Ankstesni numeriai:

#1 numeris: Ekoblogas.info

#2 numeris: PažinimoVartai

#3 numeris: ŽudykReklamą

#4 numeris: Ekoblogas.info

Teksaso universiteto mokslininkai modifikavo plačiai paplitusią bakteriją Escherichia coli (E.coli arba žarnyno lazdelę) taip, kad gebėtų gaminti vandenilį (H2). Sukurtas štamas geba produkuoti H2 net 140 kartų greičiau, negu kitų procesų metu. Tokios energetinės ląstelės gali tapti ateities vandenilio ekonomikos pagrindu. Specialiuose reaktoriuose bei miniatiūriniose cėlėse, jos galėtų gaminti švarią, atsinaujinančią ir praktiškai neišsiankančią energiją.

Kitas organizmas, neseniai sukurtas pilnai dirbtinės sintezės būdu, Mycoplasma laboratorium (arba Synthia) sukėlė nemažai diskusijų. The Ecologist jau anksčiau kritikavo sintetinę biologiją, tačiau man tai pasirodė labai lėkšta pozicija, pasiklydusi miglotuose kontraargumentuose ir filosofiniuose išvedžiojimuose. Be abejo, kiekviena nauja technologija turi būti diskutuojama ir galų gale kontroliuojama, tačiau iš inercijos aklai viską nurašyti, yra, dovanokit, mažų mažiausiai neprotinga.

Kol kas šią kryptį matau kaip realiausią būdą spręsti klimato kaitos, taršos ir energijos išteklių problemas.

Esminis darnaus vystymosi paradigmos bruožas ir kriterijus yra atsakingumas prieš
dabarties ir ateities kartas, įgalinantis vienareikšmiškai atskirti priimtinas žmonėms technologijas nuo nepriimtinų.
Atsakingos prieš dabarties ir ateities kartas yra tokios technologijos, kurių panaudojimas nekenkia aplinkai, nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir nemažina jų pilnaverčio gyvenimo trukmės. Prie atsakingosios energetikos priskiriami atsinaujinančios energijos šaltiniai – vėjas, saulė, vanduo – taip vadinama „dangaus "energetika“. Ir atvirkščiai, tradicinės energetikos technologijos, deginančios kurą bei naudojančios ne iki galo saugias ir ne visada nuspėjamas branduolines technologijas, teršia aplinką, blogina žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimo trukmę bei „damoklo kardu gali daugelį amžių kabėti virš palikuonių galvų“.

Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenimis, aplinkos veiksniai, iš kurių pagrindinis yra kuro deginimas, sutrumpina žmogaus gyvenimą 20 proc. Radiacija yra daugelio vėžinių ir kitų susirgimų veiksnys. Todėl pastaroji energetika negali būti pavadinta atsakinga ir jai labiau tinka „pragaro energetikos“ alegorija.
Darniosios energetikos savaitės programoje (http://www.eusew.eu/) numatyta daugybė renginių, kuriais siekiama šviesti visuomenę, supažindinti verslininkus ir valstybės valdymo specialistus su darnaus santykio su aplinka ir savimi užtikrinimo principais, technologijomis ir jų teikiamais privalumais.
Lietuvos vėjo energetikų asociacija kviečia visus geros valios žmones, verslininkus, švietėjus ir atsakingus piliečius skleisti darniosios energetikos idėjas, diegti darnos principus visose visuomenės gyvenimo srityse savo ir ateities kartų gerovei.

Nuoširdžiausi ir didžiausi sveikinimai, Indre!

„Žaliausia“ Lietuvos vizija g y v a l i e t u v a

Autorė: Indrė Kleinaitė

Kelionė į galimą ateitį

Vieną naktį sapnavau keistą sapną. Dideliame burbule aš skridau akimis neaprėpiama erdve. Nesijaučiau ramiai ir saugiai, juk tai buvo tikrių tikriausia nežinomybė. Burbule buvau neviena, buvo ir daugiau žmonių. Dideliam džiaugsmui pasiekėme naują planetą, kurioje irgi buvo žalia žolė ir medžiai, ir mes pakliuvome į didelį pikniką. Ten irgi buvo žmonės, visai nepanašūs į neatpažįstamas ufonautiškas būtybes. Mes pradėjome kalbėtis su ten gyvenančiais žmonėmis ir mums paaiškino, kad jie prisitraukė mus laiko burbulu į ateitį, norėdami parodyti, kaip mes ateityje galėtume gyventi, jei tik dabar priimtume teisingus, savo egzistencijos pamatų neniokojančius, sprendimus. Vienas iš mūsų komandos narių, pasipūtėlis Marijonas Burbuliuonis, suburbėjo:

Tai galvojate, kad mes avigalvių banda ir nemokame gyventi. Mes dabar gyvename gerai. Mes einame į pažangą visose gyvenimo srityse. Na taip, problemų yra, bet mes jas sprendžiame, vystomės, tobulėjame ir augame. Mūsų ekonomika auga. Viskas yra gerai. Nesuprantu, kam jums reikėjo čia mus prisitraukti tuo laiko burbulu. Sukėlėte daug nepatogumo mums ir viskas. Mes norime keliauti atgal. Ir keliaujame. Tuojau pat.

Į mus prakalbo senyvo amžiaus išmintingai atrodantis vyras, pristatęs Valdūnu Pavaldžiu:

Neskubėkite. Beabejo, mes negalime čia jūsų laikyti prievarta, jei tik norite keliaukite atgal. Bet kodėl gi jums nors trumpam nepasilikus ir neapsižvalgius po mūsų erdvę? Mes gi svetingai jus norime priimti. Pavaišinti. Aprodyti vietas. Pabendrauti. Galbūt norėtumėte kartu su mumis pasilinksminti? Kiekvieną savaitę mes rengiame meniškos saviraiškos festivalį. Būna labai smagu.

Svetingumą išreiškė ir šalia stovinti tamsiaplaukė tokiomis žaliomis įkypomis akimis moteris, Dyva Gyvuonė:

Mes labai jūsų laukėme ir mums būtų apmaudu, jei iškarto paliktumėte mus. Pasilikite. Mes stengsimės užtikrinti jūsų gerovę čia. Jei iškiltų kokių nepatogumų, kreipkitės tiesiai į mane.

Kiti komandos nariai neatrodė tokie užsipyrę kaip pasipūtėlis Marijonas Burbuliuonis. Iš tikro, šios erdvės žmonės atrodė nusiteikę geranoriškai ir svetingai. Kodėl gi nepabuvus ilgiau? Bent man atrodė labai įdomu pasižvalgyti po šią planetą. Su savimi turėjau užrašų knygutę įvairiems pastebėjimams užrašyti.

Kas norite, galite keliauti atgal namo, o aš noriu likti pasižvalgyti. Man įdomu, kaip jie čia gyvena – pareiškiau savo nuomonę.

Gerai, gerai, liekam – pagaliau persigalvojo ir Marijonas Burbuliuonis, nors jo veido išraiška ir buvo rūškana. Vargšelis kentėjo nuo pilvo skausmų ir tai jam trukdė džiaugtis gyvenimu.

Kadangi mes pakliuvome į patį pikniko, kuriame buvo gausu įvairaus maisto, įkarštį,, o po kelionės buvome labai išalkę, tai pirmiausia neufonautiški ufonautai pasiūlė mums pasivaišinti ir atgauti jėgas po kelionės. Mes pasiėmėme dideles lėkštes ir patraukėme link gausiai nukrautų stalų. Maisto kokybė ir įvairovė mus nustebino. Nors buvo mėsos, paukštienos ir žuvų patiekalų, labiausiai vyravo įvairiausi daržovių patiekalai. Į savo lėkštę įsidėjau keptų saldžių moliūgų ir pastarnokų, žalėsių, žuvies, trintos sorų ir kalafijorų košės ir jūržolių salotų. Desertui pasiėmiau morkų pyrago su erškėtrožių arbata. Skonis buvo toks geras, kad net sunku buvo patikėti. Buvo aišku, kad šios erdvės virėjai – tikri menininkai ir savo darbui skiria ypatingą dėmesį. Šalia manęs prisėdęs „ufonautas“, prisistatęs Šarliu Anakardžiu, man pasakojo apie filosofiją, kurios pagrindu yra auginamas ir gaminamas maistas šioje šalyje:

Žinai, mes labai dėmesingi savo maistui. Mūsų šalyje ūkiai nėra stambūs, veikia gera koordinacija tarp decentralizuotų ūkių, kurie augina daržoves, vaisius, uogas, grūdus ir visa ko reikia ekologiškai be jokių toksiškų chemikalų ir pesticidų. Kažkada taikėme intensyvios žemdirbystės metodus, bet tai sukėlė mums daug ekologinių ir socialinių problemų. Maistas tapo beverčiu. Kentėjo žmonės ir kentėjo aplinka. Įvertinę situaciją, priėmėme radikalų sprendimą uždrausti naudoti aplinką teršiančius chemikalus. Pradžioje atrodė sunku, buvo tam prieštaraujančių, bet dabar mes jau visiškai perėjome prie ekologinės žemdirbystės. Tai puiku, atsigavo gamta, suvešėjo bioįvairovė, maistas tapo vertingesnis, pagerėjo žmonių sveikata. Maisto galima nusipirkti tiesiai iš ūkininkų, ką mes labai skatiname, arba plačiai po miestus išsibarsčiusiose ne itin didelėse maisto parduotuvėse arba turguose. Dažnai žmonės patys auginasi visokias salotas, žalumynus ir prieskonius net neturėdami savo žemės, tiesiog vazonėliuose, arba ant miesto namų stogų. Maisto gamybai irgi taikomi griežti ekologiški standardai. Maistas turi likti pilnavertis, visokie sintetiniai priedai, kurie anksčiau buvo toleruojami, dabar yra uždrausti. Maistą mes gaminame lėtai, siekdami aukščiausios kokybės. Kulinarija tapo itin vertinama profesija, virėjai yra baigę specialias mokyklas, kur moko ne tik ekologinės žemdirbystės, bet ir holistinės medicinos, mitybos ir pan. Tik susipažinę su maisto įtaka aplinkai ir žmonių sveikatai, jie gali pradėti mokytis gaminti įvairius patiekalus, kurie turi būti ne tik skanūs, bet ir sveiki. Kulinarija čia – viena iš populiariausių ir gerbamiausių profesijų. Maistas - mūsų kultūros pagrindas. Vaikai nuo pat mažų dienų mokyklose yra supažindinami su sveikos mitybos pagrindais, tai viena iš svarbiausių pamokų.

Besiklausydama tokio aiškinimo, prisiminiau, kad jau ir mūsų laiku mezgasi diskusijos dėl suprastėjusios maisto kokybės ir intensyvios žemdirbystės daromos žalos aplinkai. Džiugu buvo savo akimis pamatyti, kokius gerus rezultatus gali duoti tokios diskusijos. Mes sėdėjome vešlių medžių paunksmėje, šalia augo žemuogės, grybai ir visokie žalėsiai, o aplink šurmuliavo spindinčiomis akimis žmonės, kurie atrodė itin mėgavosi skaniu maistu be jokių susilaikymų. Neatrodė, kad čia kas kentėtų nuo nutukimo ar laikytųsi griežtų dietų.

Besidairydama aplink atkreipiau dėmesį į mane supančių žmonių rūbus. Negaliu sakyti, kad jie labai skyrėsi nuo mūsiškių, tačiau į akis krito rūbų laisvumas, patrauklumas, originalumas ir meniškumas. Žmonės atrodė jaukiai susisupę į nevaržančius ir jų fizinį grožį atskleidžiančius apdarus. Paprašiau savo pašnekovo papasakoti apie jų rengimosi ypatumus. Mano pašnekovas, kuris gan išsamiai pristatė maisto filosofiją, pamojo ranka itin skoningai apsirengusiai būtybei:

Ši moteris, Agni Matje, tau papasakos apie mados tendencijas mūsų krašte. Ji yra mados specialistė, konsultuoja įvairiapusiais su rūbais susijusiais klausimais, pradedant žaliavos auginimo ypatumais baigiant konkrečiomis mados tendencijomis. Ji yra pamišusi dėl politinės rūbų svarbos ir įtakos bendrai kultūrai. Agni Matje turi lakią vaizduotę ir pačią garsiausią siuvyklą, kurioje yra siuvami vienetiniai apdarai ir kuriami istorinę vertę turintys aksesuarai. Ji yra visų šalies dizainerių įkvėpėja ir mados dievaitė. Niekas geriau nei ji negalėtų perteikti vertybių, kuriais vadovaujantis yra kuriami rūbai.

O, brangusis Šarli Anakardi, ar nepavargai manęs girti? O save pristatyti turbūt pamiršai, ar ne? Mieloji svetele, šis kuklumo įsikūnijimas yra kulinarijos ministerijos vadovas, visiškai pasinėręs į maisto pasaulį ir su dideliu atsidavimu siekiantis, kad mes kokybiškai ir sveikai maitintumėsi. Man jis labai patinka, mes gerai sutariame. Jis kartais mane pavaišina naujais netikėtais kulinarijos šedevrais, o aš padovanoju jam kokį apdarą iš naujausios savo kolekcijos.

Man būtų labai įdomu sužinoti kaip jūs čia kuriate rūbus.

Neabejoju! Man labai patinka dalintis šiomis mintimis. Tai gi, principai yra panašūs kaip ir su maistu. Medvilnė, linas, kanapės, dilgėlės ir kitos kultūros skirtos gaminti audiniams turi būti išauginti ekologiškai, nežalojant gamtos. Kitas principas, mes gaminame patvarius rūbus, kurie ilgai gali būti nešiojami, skatiname persiuvimus, dekoratyvinius pataisymus, spalvų pakeitimus ir pan. Kiekvienas žmogus, jei nori, gali prisidėti prie rūbo keitimo. O kai audinys visiškai susinešioja, kas yra natūralu, nes juk nieko nėra amžina, tai jis yra panaudojamas dirvožemio tręšimui. Taip, mūsų audiniai yra tokie natūralūs, kad mes juos drąsiai galima pakasti po medžiu, jie greitai suyra aplinkoje ir pagerina dirvožemio kokybę. Niekas gi nenorėtų ant savo nuosavos odos nešioti toksiškos sintetikos, kuri gali alergizuoti odą, o patekusi į aplinką ilgai nesuyra ir užteršia gamtą. Taip buvo anksčiau, dabar tokie metodai yra visiška atgyvena. Iki šiol mes dar turime problemų su negeromis pasekmėmis, nors neigiami procesai jau sustabdyti. Nuolatos vyksta naujų audinių išgavimo eksperimentai panaudojant vis kitokias žaliavas, mes atidžiai stebime gamtos procesus ir stengiamės juos pritaikyti savo darbe. Mūsų dizainerių atsakomybė yra rūpintis savo žmonėmis ir aplinka. Tik taip mes galime tikėtis pripažinimo ir sėkmės. Tai pamatiniai dalykai, o dėl mados formų ir išraiškų, tai mes leidžiame pasireikšti savo fantazijai. Nuolatos ieškome naujovių, kurios darniai derintųsi su jau pripažintomis patogiomis formomis. Kiekvienas rūbas turi estetinę, politinę ir kultūrinę prasmę.

Agni Matje buvo apsirengusi tamsiai žalios spalvos ilgu rūbu, suknelės ir kelnių deriniu. Viršuje rūbas buvo aptemptas, išryškiantis jos liemenį, atidengiantis rankas ir kaklą, dalį nugaros, o apačioje plonytis audinys itin gražiai krito. Jos aksesuarai buvo dramblio kaulo spalvos: batai, diržas, rankinė ir galvos apdangalas, o visas audinys buvo smulkiai išsiuvinėtas dramblio kaulo spalvos mistiniais ornamentais. Jos kaklą ir rankas puošė akį traukiantys papuošalai. Kaip ji pati paaiškino, iš natūralių gamtoje randamų gėrybių, kurios nereikalauja didelių pastangų būti išgautos iš žemės gelmių. Nuo jos dvelkė elegancija, lengvumas, mistiškumas ir kūrybingumas. Ji pati buvo vidinio gyvybingumo ir išorinio grožio įsikūnijimas.

Jau temo ir nuovargis smelkėsi į kiekvieną kūno ląstelą. Prie manęs prisiartino Dyva Gyvuonė ir pasiūlė eiti ilsėtis į jų būstą. Mielai priėmiau jos kvietimą ir mes nužingsniavome link jos namų. Ši moteris laikėsi labai oriai, tačiau nuo jos dvelkė šiltuma ir svetingumas. Ji pasiteiravo, ar aš pageidaučiau pirties prieš miegą. Nustebau, pasakiau, kad man užteks paprasčiausio dušo ar vonios, bet ji paslaptingai šyptelėjo:

Mūsų pirties ritualas - ypatingas. Ne kas vakarą mes juo mėgaujamės, tačiau jūsų atvykimo proga mes paruošėme pirtį, tikrai nesigailėsi jei palaikysi mums draugiją. Ateis dar keletą moterų, tuo pačiu ir jaukiai pasibendrausime. Ryt tavęs laukia ilga diena, tinkamas poilsis būtų ne pro šalį.

Besišnekučiuojant apie rytojaus dieną, mes priėjome jos ir Valdūno Pavaldžio namus ir aš nustėrau iš nuostabos. Tai buvo tikras mano svajonių namas, namo architektūra man sukėlė itin teigiamas emocijas. Atrodė namas tam ir buvo sukurtas - kelti teigiamas emocijas. Apsuptas medžių, krūmų, gėlių ir žalėsių šis statinys buvo tikras meno kūrinys. Staiga mane užliejo de jevu jausmas – kažkur kažką panašaus jau buvau mačiusi. Besilankydama Austrijoje, Vienoje, gėrėjausi Hundertwasser nuotaikinga architektūra. Šis namas kažkuo man priminė Hundertwasser stilių, nors nebuvo identiška kopija. Dyva Gyvuonė pastebėjo susidomėjimą mano akyse ir šyptelėjusi tarė:

Ryt per pusryčius mus aplankys vyriausiasis šalies architektas ir papasakos tau apie mūsų namų, pastatų ir kitokių statinių filosofiją. Jis labai įdomus žmogus ir labai įdomiai pasakoja, yra tikras savo profesijos entuziastas. Tau patiks. Bet dabar – laikas pirties ritualui. Užeik.

Dyva Gyvuonė praverė namo duris ir įleido mane vidun. Namuose buvo gausu įspūdingų paveikslų, daug erdvės ir jaukumo. Ji supažindino mane su arbatą gurkšnojančiomis savo dukromis Yva ir Eune ir dviem savo draugėmis Aveda ir Nuomeda.

Aveda buvo grožio ir geros savijautos ritualų specialistė, turinti ne vieną grožio erdvę šioje šalyje, kur žmonės po darbų užsuka pasimėgauti pirtimis, procedūromis, masažais ir grožio terapijomis. Visos patraukėme į jau paruoštą pirtį. Mane ištrynė jūros smėliu sumaišytu su smulkiais akmenukais, įvyniojo į jūros dumblių ir laukinių žolelių ekstraktą, kurie maloniai veikė mano kūną. Po karštos ir kvapnios pirties, į kūną įmasažavo lazdyno riešutų aliejaus sumaišyto su muskatinio šalavijo eteriniu aliejumi. Susisupus į šiltą chalatą, gulėjau kvapniame kambaryje, skambėjo atpalaiduojanti muzika. Jaučiausi labai atsipalaidavusi ir pailsėjusi. Gėrėme vėsų uogų ekstrakto gėrimą sumaišytu su raudonu vynu ir šnekučiavomės apie jų grožio ir geros geros savijautos ritualus. Aveda pasakojo apie grožio filofosiją ir akcentavo, kad asmens higienos priemonės yra gaminamos laikantis tų pačių principų kaip ir maistui bei rūbams.

Po tokio pirties ritualo miegas buvo gilus ir saldus. Kitą rytą prie pusryčių stalo prisijungė ir Arnas Arnikis – vyriausias šalies architektas. Jis labai įdomiai papasakojo apie vyraujančias tendencijas dizaino, architektūros, statybų ir gyvenvienčių bei miestų planavimo srityse:

Mes kuriame gyvus kvėpuojančius namus, kuriuose žmogui gera būti. Taip darome, nes namai žmogui yra tarsi trečia oda. Įkvėpimo semiamės iš gamtos, pastatus integruojam į natūralią aplinką. Paprastai vadovaujamės principu, kad pastatai negali būti aukštesni nei medžiai, bet aišku – išimčių yra, jei pastatas yra išskirtinės meninės vertės, tada jis nusipelno būti aukštesnis. Naudojame natūralias medžiagas. Aplink paliekam erdvės gamtai. Įrenginėjant vidų, naudojame natūralius dažus arba kuriame tokius grubesnius nelygius paviršius, kuriuos šiek tiek subraižius jie tik įgyja didesnę vertę. Namai yra šildomi įvairiais decentralizuotais būdais naudojant atsinaujinančius aplinkai nekenksmingus energijos šaltinius. Kiekvienas namas turi atliekų utilizavimo sistemą: organinės atliekos kompostuojamos ir jos patenka tiesiai į dirvožemį, pamaitindamos jį, na o kitos atliekos keliauja į perdirbimo cechus arba yra specialiai apdorojamos ir virsta trąšomis dirvožemiui. Sąvartynų mes kaip ir neturime. Kiekviena atlieka turi savo paskirtį. Neatsinaujinančių žemės išteklių mes jau nebeliečiame, jau senai nustojome tai daryti, įvairius produktus gaminame tik iš atsinaujinančių išteklių, ir problemų su toksiškomis atliekomis beveik jau nebeturime. Aišku, kaip palikimą iš praeities turime dar visokio plastiko ir įvairių toksiškų medžiagų, tačiau tai yra surinkta ir saugiai izoliuota nuo visuomenės, laukiam kol suirs, tai vyksta lėtai, bet mes patys naujų šiukšlių nesukuriame.

Noriu paklausti, o ką jūs padarėte su senais pastatais, kuriuose paveldėjote iš praeities – tais blokiniais pilkais negražiais pastatais? Negalėčiau patikėti, kad nugriovėte.

Ne, nenugriovėme, nors jie tikrai negražūs ir neatitinka dabartinių principų. Ilgai galvojome, ką su jais daryti. Supratome, kad nors pastatai ne patys geriausi, tačiau gyvenimo kokybė juose gali pagerėti ir tai priklauso nuo ten gyvenančių žmonių kūrybingumo ir noro pažvelgti į gyvenimą tuose pastatuose kitaip. Taigi, mes sukūrėme ir įgyvendinome tų pastatų sutvirtinimo, fasadų atgaivinimo ir vidaus pertvarkymo programą. Namų sienas sutvirtinome, fasadams ir laiptinėms atgaivinti pasamdėme geriausius dailininkus, kurie nudažė pastatų išorę ir vidų šiltomis nuotaiką keliančiomis spalvomis, o vidinį išplanavimą šiek tiek pertvarkėme, kad atsirastų daugiau bendros erdvės. Dabar kiekviena laiptinė turi bendrą erdvę, kurioje gali rinktis kaimynai pabendrauti ar reikalingus darbus dirbti. Yra bendro naudojimo internetas, skalbimo mašinos, dviračiai ir kiti panašūs daiktai, kuriais galima dalintis. Jei šeimos butas nedidelis ir nėra vietos sukviesti daug draugų švęsti gimtadienį, tai galima daryti bendroje kaimynų erdvėjė. Ten vyksta įvairūs bendruomeniniai renginiai, mini koncertai, spektakliai ar šventės. Taip mes skatiname tarpusavio bendravimą, padedame žmonėms vieni kitus palaikyti, dalintis daiktais, padėti vieni kitiems prižiūrėti vaikus ir panašiai. Yra atvejų, kai laiptinė turi bendro naudojimo automobilį, kuriuo yra naudojamasi pagal grafiką.

O kokia yra susisiekimo sistema miestuose ir tarp miestų? O kaip nukeliaujate į kitas šalis?

Panaši kaip anksčiau, niekas per daug nepasikeitė, išskyrus tai, kad daugiau demėsio skyrėme viešam transportui, kuris yra varomas energija iš atsinaujinančių šaltinių, labai efektyvus ir juo patogu naudotis. Taip pat įrengėme gerus dviračių takus, kuriame tokią estetinę aplinką, kurioje būtų malonu vaikščioti pėsčiomis. Asmeninių mašinų naudojimas sumažėjo dėl kitokio miestų planavimo – miestuose yra daug nedidelių savarankiškų gyvenamų darinių, kurių viduje atstumai nedideli ir kasdien žmonėms nereikia įveikti ilgų atstumų. Bet automobiliai yra naudojami, tačiau jie yra varomi švaria energija, taip pat ir lėktuvai.

Po pusryčių Dyvos Gyvuonės automobiliu išvažiavome lankyti kitų svarbių tos erdvės žmonių. Diena buvo ilga ir aš pabendravau su vyriausiuoju šalies mokslininku Ačiu Mimikiu, kuris taip pat buvo ir vyriausias šalies dvasininkas, verslo atstove Vake Anako, meno ir kultūros atstovais Artu Bavėjum ir Giunte Kultūre. Jie taip pat šiek tiek pasakojo apie šios šalies politiką ir mediciną. Kiti mano draugai taip pat vaikštinėjo po šios erdvės miestą ir to miesto užmiesčius kartu su kitais tos planetos žmonėmis. Aš labai nekantravau su visais jais vėl susitikti ir pasidalinti įspūdžiais.

Atis Mimikis buvo senyvo amžiaus, tačiau jaunatviškai atrodantis žmogus, kuris turėjo itin smalsias akis ir skvarbų žvilgsnį. Įsikandęs pypkę, patogiai įsitaisęs supamojoje kėdėje jis pasakojo apie tai, kaip šios erdvės mokslininkai stebi gamtoje vykstančius procesus, mokosi, ir savo išradimams semiasi įkvėpimo iš natūralių gamtoje vykstančių procesų. Pasak jo, šis mokslas vadinasi Biomimikrija. Jis pateikė įdomių kvapą gniaužiančių pavyzdžių, taip pat geranoriškai pasidalino savo požiūriu į bendruomeniškumą tarp žmonių ir glaudų ryšį tarp žmonių ir gamtos, bet teigė, jog šioje erdvėje kiekviena šalis turi savo Deklaracijas Priklausomybei. Negalėjau patikėti, nes toje planetoje, kurioje gyvenu aš, vertybė yra Nepriklausomybė, kiekviena šalis stengiasi būti nepriklausoma, tačiau Atis Mimikis paaiškino, jog Deklaracija Priklausomybei reiškia odę gamtai, žmogaus ir gamtos glaudžiam ryšiui. Mokslininkas taip pat minėjo kvantinę fiziką, pasakojo apie šios mokslo šakos įtaką dvasingumo suvokimui. Pasak jo, šioje erdvėje žmonės ieško tiesioginės dvasingumo patirties, visi skirtingai ir unikaliai. Toks požiūris duoda stiprius impulsus kūrybingumui ir todėl žmonės gali džiaugtis turtingu kultūriniu gyvenimu.

Artis Bavėjus ir Giuntė Kultūrė pasakojo apie meną, kultūrą ir kaip yra mokomasi šioje planetoje:

Mes, meno žmonės, esame tarsi oda neapdengti nervai ir į kolektyvines patologijas reaguojame daug jautriau ir intensyviau, per meną mes sustiprindami jų aktualumą, komunikuojame plačiajai visuomenei ir padedame surasti sprendimo būdus. Dabarties mokyklose yra mokoma vieno dalyko, kurio nebuvo mokoma anksčiau – intuicijos kultivavimo, vidinio integralumo bei autentiškos saviraiškos, nes vidinės kūrybingumo kibirkštelės išlaisvinimas ir yra tas esminis lūžis, kurio yra siekiama per mokymąsi. Mes vystome savo racionalumą, iracionalumą, intuiciją ir pojūčius, mokomės per tiesioginę patirtį,neprimesdami žmogui jokių išankstinių tiesų, skatiname keitimąsi patirtimi ir raginame mokinius nebijoti klysti. Mokyklose nėra vienodų vertinimo šalbonų, mokiniai vertinami pagal aktyvumą užduočių dalyvavime. Mokymuisi mes naudojame interaktyvaus meno metodus, nes tai gaivina kiekvieno žmogaus sieloje slypinčią kūrybingumo kibirkštėlę ir skatina kurti. Žmones, kurių siela yra užgniaužta, yra lengviau valdyti, o mūsų tikslas yra padėti kurti laisvą ir atsakingą visuomenę.

Šalies verslo atstovė Vakė Anako pasakojo apie verslo vaidmenį šalies raidoje:

Žmonių verslumas yra jų kūrybingumo išraiška. Verslo misija yra tarnauti visuomenei. Įstatymai reglamentuoja įmonių veiklą, nustato tam tikras žaidimo taisykles, bet mūsų visuomenėje verslas konkuruoja pagal socialinius veiklos rodiklius. Kuo labiau verslas integruotas į visuomenę ir tenkina visuomeninius interesus, tuo toks verslas sėkmingesnis. Verslas visuomenei atsiskaito pagal finansinius, aplinkosauginius ir socialinius rodiklius, veikia labai skaidri įmonių veiklos sistema. Biurokratinė sistema yra labai minimali, daugiausia dėmesio valstybė skiria užtikrinti sąžiningus santykius tarp įvairių verslo žaidėjų: verslininkų, vartotojų, darbuotojų ir pan. Valstybė padėjo verslui transformuotis, rasti naujų veiklos būdų, kuriene tik neteršia aplinkos,bet ir padeda regeneruoti kažkada padarytą žalą. Dabar verslas funkcionuoja pagal naujas žaidimo taisykles. Verslas nėra politizuojamas, nes mūsų šalyje yra įvairių santvarkų apraiškų priklausomai pagal situaciją: ir kapitalizmo, ir socializmo, ir anarchizmo. Visi naudojami pagal paskirtį. Kaip pavyzdį paimsiu sveikatos bendroves, kurios yra bendros medicinos sistemos dalis.. Sveikatos bendrovės transformavosi - vaistų pardavinėja mažiau, o ir vaistai dabar yra kitokie - biofarmaciniai – netoksiški, neturintys neigiamų šalutinių poveikių. Šios bendrovės daugiausia uždirba organizuodamos sveikatingumo programas, konsultuodamos žmones sveikatos klausimais. Nelaimės atvejais mes gebame daryti sudėtingas operacijas, jau žinome kaip atauginti pažeistas žmogaus organizmo vietas, labai tiksliai ir greitai diagnozuojame patologijas ir patariame žmonėms kaip sustabdyti neigiamus procesus švelniomis natūraliomis priemonėmis, kol dar nėra vėlu. Mūsiškė medicina traktuoja žmogaus organizmą kaip vieną visumą, padeda stiprinti orgnanizmo atsparumą ligoms ir moko žmones save tausoti.

Dyva Gyvuonė pasiūlė man pasivaikštinėti po miestą vienai ir pasidairyti aplink ką veikia žmonės ir kokios emocijos atsispindi jų veiduose. Kadangi vakare manęs laukė meninės saviraiškos renginys, apie kurį pasakojo Valdūnas Pavaldis, skubėjau kuo daugiau pamatyti. Atidžiai dairiausi aplink. Mačiau ant stogų augančius augalus ir jų paunksmėje sėdinčius žmones: kas ilsėjosi gerdami kavą ar arbatą, kas diskutavo svarbiais darbo klausimais, kas miegojo su katinu susirangiusiu ant pilvo. Gatvėje žmonės vaikščiojo pėsti, važinėjo dviračiais, arba neaukštais tyliai judančiais autobusais atviromis durimis, kurie vietoje man įprastų smardžių teršalų skleidė aromaterapinius kvapus. Žaluma vešėjo kiekviename įmanome ir neįmanome lopinėlyje. Užuodžiau skanius kvapus, kurie sklido iš mažų kepyklėlių ir užkandinių. Į vieną iš jų užėjau ir prisėdau prie mažo staliuko, šalia kurio buvo didelė lentyna knygų, žurnalų ir laikraščių. Kitoje pusėje sėdėjo grupelė muzikantų ir tyliai grojo foninę muziką - tokią a la bohemišką verčiančią susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Gurkšnojau žolelių arbatos ir vaisių sulčių kokteilį ir užsirašinėjau mintis, kurias man papasakojo Šarlis Anakardis, Agni Matje, Dyva Gyvuonė kartu su savo dukterimis Yva ir Eune ir draugėmis Aveda ir Nuomeda, Arnas Arnikis, Atis Mimikis, Artis Bavėjus, Giuntė Kultūrė ir Vakė Anako. Galvoje sukosi kamuoliai minčių. Tolimesnė patirtis meninės saviraiškos festivalyje praėjo kaip viena akimirka ir aš net nepastebėjau kaip man ir mano draugams atėjo laikas atsisveikinti su šios erdvės būtybėmis. Mus išlydėjo Valdūnas Pavaldis.

-Minėjote, jog tolėliau yra ir kitų šalių. O kaip vadinasi ši šalis?

-Lietuva.

-O! Mūsų šalis irgi taip pat vadinasi. Koks sutapimas.

-Ne, tai ne sutapimas. Būtent todėl mes jus čia ir prisitraukėme. Mes gyvename ant tos pačios žemės, tik skirtingu laiku ir skirtingose dimensijose. Matot, iš tikro, mes dar nesame materializavusi tikrovė. Mes tik viena iš galimų Lietuvos ateičių. Bet mes norime materializuotis. Todėl ir viską jums rodom, kad grįžę atgal galėtumete link to kryptingai eiti.

-Grįžti atgal? Oi, mes nenorime grįžti atgal. Net pasipūtėlis Marijonas Burbuliuonis nenori grįžti. Čia jam nepučia pilvo, o ten, atgalios, jam jokie vaistai nepadėdavo.

- Jums čia pasilikti nėra įmanoma. Nes ištikro mes esame tik nemateriali vizija. Mes esame norų, troškimų ir ketinimų derinys. O jūs esate realūs žmonės, kurie grįžę galės įgyvendinti vizijas. Mes nesame utopiška vizija, kur viskas idealu, patys matėt, kad kiekvieną dieną sprendžiame įvairiausias problemas, yra ir nelaimingų žmonių, visko čia yra. Bet gyvenimas čia verda ir mes turime ateitį - mes esame

g y v a L i e t u v a. Jei pažvelgtumėte į kitas alternatyvias nematerializuotas tikroves - vaizdelis ten nekoks: žmonių ir civilizacijos ten nėra, žemė serga ir ji regeneruojasi nuo žmonių padarytos žalos.

- Ojoi!

- Taigi, jums metas grįžti atgal ir kurti laimingą ir turtingą Lietuvą. Nepamirškite, kad ateitis nėra prognozuojama, ji yra visų mūsų kartu sudėjus kūryba.

Ir mes tuo pačiu laiko burbulu keliavome atgal. Visi tokie tylūs ir susimąstę. Aš vis papildinėjau savo užrašus. Grįžus namo iš sapno radau laikraštį „Atgimimas“. Akis užkliuvo už skelbimo apie konkursą „Padovanok Lietuvai viziją“. Kaip ir neliko nieko kito kaip sėsti prie kompiuterio ir aprašyti viską ką mačiau. Užrašai man labai pravertė. Negaliu sakyti, kad buvo lengva rašyti. Pasaulis atrodė pilnas pagundų ir vilionių, pareigų ir įsipareigojimų. Kartais tingėdavau rašyti. Kartais mane apnikdavo abejonės. Galvodavau, kam viso to reikia, juk tai viso labo paprasčiausias sapnas. Bet prisiminus, kaip gera buvo toje anoje Lietuvoje, negalėdavau nerašyti. Juk esu egoistė ir noriu gyventi gerai, gražiai ir patogiai. Ir jei kada vėl teks reinkarnuotis, nenoriu patekti į sergančią žemę, kuri regeneruojasi nuo žmonių padarytos žalos.

Tai tokia mano vizija Lietuvai – g y v a l i e t u v a.

Indrė Kleinaitė

Ekonomistė, darnaus vystymosi specialistų asociacijos (Jungtinė Karalystė) narė

Š.m. Lapkricio 8 d. (rytoj) viešbutyje CONTI (Raugyklos g. 7/2, Vilnius) vyks tarptautinė konferencija "Biokuro ateitis Lietuvoje: problemos ir galimybės" (pdf programa).

Vienas svarbiausių konferencijos tikslų – atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį bei aplinkos teisės svarbos augimą Europos Sąjungoje, aptarti, kokiais būdais reikėtų skatinti biokuro gamybą ir jo veiksmingą naudojimą Lietuvoje bei tobulinti šią sritį reguliuojančią teisinę bazę.

Konferencija yra nemokama.

Asmenims, dalyvavusiems renginyje, bus įteikti sertifikatai.

Kodėl vienos šalys kompensuoja geoterminio šildymo įrengimą, kitos – ne?

„Viskas labai paprasta. Lietuvoje energiją valdo du monopolininkai – skirstomieji tinklai ir „Lietuvos dujos“. Užtat labai apsimoka statyti atomines elektrines ir neleisti vėjo, saulės jėgainių, šilumos siurblių. Politinės partijos yra remiamos tų struktūrų ir atspindi jų norus“, – paaiškino „Vilpros“ atstovas.

Geoterminio šildymo įrengimas 200 kvadratinių metrų namui, kainuoja nuo 40 tūkst. Lt.

Jei Amerikoje gyventojas ant stogo stato 10 kW galingumo vėjo elektrinę, moka apie 40 tūkst. JAV dolerių, o pusę sumos jam kompensuoja valstybė. Jei steigiama gamykla, kur vietoje elektros bus kinkomas vėjas, vėl – valstybinės dotacijos.

Seime nė viena politinė partija neužsiima atsinaujinančiais energijos šaltiniais todėl, kad toje šakoje nėra turtingų bendrovių, kurios ją paremtų,

mano Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas.

„Visų atsinaujinančią energetiką kuruojančių valdiškų kontorų strateginis tikslas visada buvo stabdyti ir kompromituoti šį procesą Lietuvoje. Kas sėkmingai ir įvykdyta“, – tvirtina „Saulės energijos“ direktorius.

Anot jo, visi per 16 metų teikti jo projektai buvo šimtu procentų sužlugdyti.

„Jei kreipiesi tiesiai į Briuselį – viskas gerai. Tačiau Briuselis sutinka finansuoti, jei Lietuva parems bent keliais procentais. Bet Lietuva projektus žlugdo brutaliausiais metodais. Ir tai ne žodžiai, tai yra faktas. Projektų patvirtintų – nulis“.

Europoje atsinaujinantys energetikos šaltiniai subsidijuojami. Įvairiose šalyse veikia skirtingi kompensacijos mechanizmai. Pavyzdžiui, Danija skiria 110 eurų kompensaciją už vieno saulės kolektoriaus metro įrengimą. Vokietijoje iki 50 proc. kompensuojamas ir pats kolektorius, ir jo įrengimas (via).

Valdininkas:

dabar skaičiuojama atominės elektros energijos savikaina yra 7–8 centai, šiluminių elektrinių – 16 centų už kilovatvalandę.

Vėjo jėgainių pagaminta energija iš vėjo jėgainių turėtojų superkama po 20–22 centus už kilovatvalandę. O skirtumas turi būti padengiamas iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Paklaustas, ar į tarifą neįskaičiuojamos lėšos, išleistos sveikatos apsaugai, ar nerūpi aplinkos tarša, vaikų ateitis, Energijos taupymo programos direkcijos vadovas atsakė: „O čia sunku ir paskaičiuoti“.

Europos Sąjunga rekomenduoja darniąją skaičiavimo metodiką.

„Jei paskaičiuotume, kiek milijonų skirta atominei elektrinei uždaryti (ji bus uždarinėjama 40 m.) ir atliekoms saugoti (Lietuvoje atominis kuras bus saugomas 400 m.), gautume visai kitokį tarifą“. Skaičiuojant darniąja metodika, atominėje elektrinėje pagaminta kilovatvalandė realiai kainuotų 72 centus.

UNESCO duomenimis, naftos ir jos produktų naudojimo per vienus metus sukeltų padarinių žala aplinkai prilyginama nuo 1 tūkst. iki 800 milijardų JAV dolerių.

Seime, pristatant Nacionalinės energetikos strategiją, Seimo narių atvirai buvo klausta: „Aš po Kalėdų eglute savo vaikams dedu vėjo malūnėlį. O jūs ką? Atominę elektrinę?“

Mūsų visuomenėje taip pat vyrauja paranoja - atseit, jei pradedi kelti klausimą dėl AE, iš karto būsi apkaltintas rusų šnipu/diversantu. Bet jei atominei uždegta žalia šviesa, tad ir kitos alternatyvos turėtų būti lygiavertės.

Gyventojai, įsirengę nuosavus vėjo generatorius ar saulės kolektorius, galėtų tapti laisvesni nuo bendro "tinklo", ir, kaip yra normaliose šalyse, tiesiog parduoti perteklinę energiją (pvz, kai esate išvykęs iš namų, jūsų malūnėliai/baterijos generuoja elektrą ir ji patenka į bendrą tinklą, o jūsų skaitliukas sukasi atgaline tvarka.). Tokia technologija vadinasi "Net metering" (verskite patys, arba daugiau ieškokite www, pvz. GridPoint). JAV tai siūloma 35 valstijose, taip pat Kanadoje, Japonijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje.

Kuo daugiau žmonių sužinos apie tokią galimybę, tuo daugiau spaudimo bus valdžiai. O rinka pati prisitaikys.

Tačiau galima laužyti stereotipus ir tiesiog iškelti turbinas aukštyn! Amerikiečių Sky Windpower korporacija siūlo iškelti pririštos turbinos konstrukciją, kuri toliau malūnsparnio veikimo principu generuos energiją ir gebės išsilaikyti vėjo sraute. Tiesa, tokie "elektro-malūnsparniai" turėtų būti įrengiami nuošaliose vietose, gali kelti pavojų lėktuvams.

Kitas radikalus sprendimas (mano mėgstamiausias) - kanadiečių bendrovės Magenn MARS prototipas - yra pagrįstas novatorišku principu: čia atsisakoma tradicinių dvimačių statiškų "malūnų" ir į dangų paleidžiamas savotiškas helio pripildytas "aitvaras-balionas", kuris sukasi dėl Magnuso efekto apie savo horizontalią ašį, taip generuodamas energiją. Originali idėja ir superinis trimatis dizainas!

Šitie mieli mobilūs "balionai" gali būti iškeliami į norimą aukštį, yra pigesni palyginus su statiškomis vėjo jėgainėmis, efektyvumas beveik dvigubai (40-50%) didesnis nei tradicinių malūnų, gali veikti prie silpnesnio vėjo (prie kurio malūnai neveikia), neskleidžia garso, yra saugesnės ir nekelia grėsmės paukščiams. Pirmąjį komercinį 4 kW modelį ruošiamasi paleisti į rinką 2008 m. - šiuo metu tobulinami prototipai ir pritraukiamas kapitalas. Manau, Lietuvoje tokios sistemos būtų ypač efektyvios ir patrauklios. Vien tik sekti iš paskos kitiems bei montuoti tradicinius vėjo malūnus nepakanka - reikia inovacijų, o jei patys nesugebam išmąstyti kažko naujo, tai bent pritaikyti "karštas" naujoves, kurios leistų išsiskirti kurį laiką.

Vėjo energijos

Poilsiaujantys Palangoje (šeštadienį, birželio 16d., nuo 11 val.) kviečiami dalyvauti šventėje mažiems ir dideliems "Kartu su vėju", piešti, laidyti aitvarus pajūryje bei apsilankyti didžiausiame Baltijos šalyse bendrovės „Vėjų spektras“ vėjo elektrinių parke, Rūdaičių kaime, Kretingos rajone (Atvirų durų laikas: 11:00 – 18:00 val.).

Smagus vėjas prie Trakų:

Manau, alternatyvi energetika (vėjo, saulės, potvynių-atoslūgių, geoterminė) - ateities technologija, ką patvirtina SolarTech. Tenka pripažinti, kad šiuolaikinių saulės elementų gamyba dar nėra labai pažengusi, pasiekiamas tik 12-15% naudingumas. Naujoje Zelandijoje sukurti organiniai pigmentai turėtų būti žymiai efektyvesni.

Kitą vertus, dizainas gali pagerinti situaciją - japonų bendrovė Kyosemi sukūrė sferinę saulės plokštės matricą Sphelar, kuri, kitaip nei tradicinė fotoelementinė plokštė, geba sugerti saulės šviesą bet kuriuo kampu ir pasižyminti 20% naudingumu.

Japonai yra pasauliniai saulės energetikos lyderiai - čia pagaminama pusė visų pasaulio fotoelementų, 30% jų eksportuojami ir kasmet gamyba padidėja 20%. Pozityvi vyriausybės politika lėmė, kad 2004 m. suinstaliuota buvo 100 tūkst. saulės baterijų ir iki 2010 m. planuojama pasiekti 5 GW saulės energijos. 2040 m. japonai žada paleisti specialų palydovą, kuris absorbuotą saulės energiją žemo intensyvumo mikrobangomis transliuos į imtuvus Žemėje 24 h per dieną ir generuos 1 mln. KW per sekundę (!), kas prilygs atominės elektrinės galingumui [via].

Olandai taip pat mėgina keisti dizainą - H-Alpha Solar yra labai plastiškas ir tinkamas įsisiūti į rūbus.

O Lietuva? Pasirodo, pas mus irgi saulės energetika gana perspektyvi, ypač jeigu užuot niurnėję, keistume dizainą ir didintume efektyvumą čia pat. UAB "Saulės energija" gamina fotoelektrinius modulius ir elementus. Trakuose stovi saulės baterijomis aprūpinti automobilių stovėjimo bilietų automatai, kurių daug teko matyti ir Madride. Tereikia didesnio susidomėjimo iš verslininkų, mokslininkų, vartotojų ir vyriausybės. Šiuo metu vien žinių nepakanka - reikia būti kūrybingiems, t.y. mąstyti kiek kitaip nei visi. Būtent alternatyvi energetika ir yra viena iš tų kūrybinių terpių.

Daugiau nei 120 šalių atstovų, mokslininkų ir politikų pritarė, kad maksimali riba, iki kada CO2 kiekis dar gali didėti yra 2015 m. (CO2 pikas). Tai būtų realiausias laikotarpis, iki kada dar įmanoma procesą pristabdyti - klimato temperatūra tuomet iki 2050 m. padidėtų 2-2,4 laipsniais Celsijaus ir atšilimo padariniai kainuotų 0,12 metinio pasaulinio BVP, tačiau vyriausybės priemonių imtis turi nedelsiant. Jei CO2 emisija didėtų iki 2020 m. ar 2030 m., temperatūros padidėjimas atitinkamai būtų 2,4-2,8 ir 2,8-3,4 laipsniais, kas, anot N. Sterno, būtų tikra ekonominė (ir ne tik) katastrofa. Tačiau net 2 laipsnių padidėjimas reikštų 2-jų milijonų žmonių mirtis ir 20-30% gyvūnų bei augalų rūšių išnykimą.

Ataskaitoje nurodoma, kad kiekviena valstybė turėtų laikytis CO2 mažinimo politikos, taikydama dvideginio emisijų mokesčius. Anglies sugavimo ir saugojimo technologijų (CCS) vystymas paskelbtas prioritetine kryptimi. Branduolinės ir atsinaujinančios energetikos plėtojimas taip pat laikoma svarbia sritimi, leidžiančia sumažinti CO2 emisiją. Tačiau IPCC atominę energetiką rekomenduoja padidinti tik nuo 16 iki 18% pasauliniu mastu, o štai atsinaujinančios (vėjo, saulės, potvynių) energetikos pasauliniai mąstai turėtų išaugti nuo 18 iki 30-35 %. Taigi, atominė energetika tegali būti tik pereinamojo laikotarpio sprendimas.

Apskritai, priemonės ir technologija klimato kaitai kontroliuoti egzistuoja - tereikia greitų ir ryžtingų sprendimų iš šalių vyriausybių, komercinio sektoriaus ir kiekvieno asmeniškai.

Kiekvienas sektorius turės duoti tam tikrą įnašą. Transporto sektoriuje rekomenduojama padidinti hibridinių automobilių bei našesnių variklių naudojimą.

Šiuo metu gyvename svarbiu istoriniu momentu, kuomet mūsų ignoravimas, dvejonės ir neryžtingumas gali labai brangiai kainuoti ne tik mums, mūsų vaikams, bet ir planetai. Tuos, kurie vis dar mano (o tokių, kaip patirtis rodo, yra dar nemažai), kad klimato kaita yra nesvarbi arba apskritai nieko nemano, pavadinčiau ne žemiečiais, bet marsiečiais ir Žemės priešais.

Bendrovei "Vėjų spektras" priklausančiame parke veikia penkiolika vėjo elektrinių, kurių bendras galingumas siekia 30 megavatų (MW), o per metus čia planuojama pagaminti apie 75 mln. kilovatvalandžių elektros energijos. Pajūryje šias elektrines statė Vokietijos bendrovė „Enercon“, užimanti apie 30 proc. vėjo jėgainių pasaulinės rinkos. Iš viso į "Vėjų spektro" elektrinių parką investuota beveik 140 mln. litų. Šiai statybai iš bendrovės "Hanza lizingas" buvo paimta beveik 100 mln. litų paskola. Tikimasi, kad paimti kreditai bus grąžinti per 10-12 metų. Per metus bendrovės vėjo elektrinių parke bus pagaminama maždaug tiek elektros energijos, kiek jos per metus suvartoja visas Kretingos rajonas (apie 75 milijonus kilovatvalandžių). Tai - penktadalis visos Kauno hidroelektrinėje per metus pagaminamos elektros energijos. Taip sutaupoma apie 50 tūkst. tonų CO2 išmetimo į atmosferą. Parko vėjo elektrinių garsas neviršija leistino lygio. Kitą vertus nuogastavimai dėl to, kad vėjo jėgainės gali žaloti paukščius yra menkai pagrįsti, nes paukščius atbaido ūžesys - jiems labiau pavojingesni būtų dangoraižių veidrodiniai stiklai, į kuriuos patys gali atsitrenkti.daugiau...

"Vėjų spektras" vėjo elektrinių parko gaminamą elektros energiją bendrovei "Lietuvos energija" parduoda po 22 centus už kilovatvalandę - jei tokia kaina būtų parduodama galutiniam vartotojui, būtų pigiau nei atominė energija. Decentralizuotos energetikos privalumas yra tai, kad sumažinamas energijos praradimas transportuojant, kadangi ją galima panaudoti lokaliau. Jei Vilniuje būtų galimybė pirkti šią "žaliąją" energiją, tuoj pat "persijungčiau". Iš viso per metus "Vėjų spektras" planuoja gauti 16,5 mln. litų pajamų. Parko priežiūra kainuos daugiau nei 3 mln. litų. Planuojama, kad bendrovės pelnas per metus sieks apie 13 mln. litų. Pastatytos elektrinės nebus aptveriamos, bet jas saugos moderni lazerinė apsauga bei sumontuoti judesio davikliai.

Lietuva Europos Sąjungai iki 2010 metų įsipareigojusi 7 proc. elektros energijos pagaminti iš alternatyvių šaltinių, tarp jų ir vėjo. Šiuo metu vėjo elektrinės pagamina apie 1 proc. visos šalyje suvartojamos elektros energijos - iš viso veikia 31 vėjo jėgainė, iš jų Kretingos rajone – 23.

Tačiau dar prieš 3-jus metus greta Klaipėdos-Liepojos plento, netoli Palangos, pastatytų 6 vėjo jėgainių sparnai nesisuka iki šiol - tikrai kvailas bylinėjimasis, nors gal kam nors tai yra paranku. Danams priklausančios įmonės BNE akcininką stebina vietinės ir aukščiausios Lietuvos valdžios abejingumas - "nors viešai deklaruojama parama alternatyviajai energetikai iš atsinaujinančių šaltinių, jokios pagalbos mes nesulaukėme". Jam susidarė įspūdis, jog lietuviams svarbu ne plėtoti tokios rūšies energetiką, o tik gauti Europos Sąjungos (ES) paramą šios srities plėtrai. Tikrai nemažai tiesos yra šiame pastebėjime (tai liečia ir visą "science made in LT")...

Kitas estų įmonei 4energia priklausantis 7 vėjo jėgainių parkas Lietuvoje veikia Sūdėnuose, netoli Latvijos sienos, kurio metinė galia siekia 41.5 M kWh. 4energia taip pat planuoja plėstis toliau.

Tuo tarpu kovo mėnesį Klaipėdoje vykęs seminaras "Vėjo energetika: kaip pradėti verslą" sulaukė daug dalyvių bei susidomėjimo ir balandžio 18 d. vėl bus organizuojamas pakartotinai.

Nuo įlankos pučiantis brizas "tuneliuojamas" į statinio konstrukciją ir įsuka tris 29 metrų skersmens masyvias turbinas, kurios 11-15% aprūpina pastatą reikalinga energija.

Tai sudarytų apie 1100-1300 megavatvalandžių per metus; per metus bus sutaupoma apie 55000 kg išmetamo CO2 kiekio į atmosferą. Statinio architektas Shaun Killa tiki, kad toks atsinaujinančios energetikos, komercijos ir miesto architektūros derinys inspiruos kitus panašaus pobūdžio statinius bei idėjas pasaulyje. Tikiu tuo ir aš.

Naudojant šiuo metu pasaulyje esantį branduolinio kuro kiekį galima pasiekti tik 65% šiuolaikinių reaktorių galingumo. Praraja tarp urano paklausos ir pasiūlos JAV padidės dar, kai 2013m. baigsis 20 000 Rusijos branduolinių galvučių urano panaudojimas kurui. Kinija, Indija ir Rusija ketina plėsti savo reaktorių statybą, tuo dar labiau apribodamos kuro patekimą į rinką.

Taigi, branduolinė energetika nėra tokia jau panacėja. Akivaizdu, kad reikia plėtoti alternatyvios energetikos rūšis arba optimizuoti esančias. Atominė energetika turėtų būti suvokiama tik kaip pereinamasis etapas.

Penktadieniniame 15min

G. Kirkilas: "Manau, kad Lietuva pajėgi sumažinti išmetamų dujų kiekį, turėdama galingą atominę jėgainę. Tačiau būtų sunku pasiekti Švedijos lygį, kuri maždaug per 20 metų ketina atsisakyti dujų ir naftos savo ūkyje bei naudotis tik švarias energijos šaltiniais." Leiskite priminti, kad atominė energetika taip pat nepriskiriama ir švariems energijos šaltiniams. Žinoma, naujos modernios atominės mums reikia (kol kas), tačiau negražu kai yra klaidinami žmonės. Švedijos lygį pasiekti gal ir būtų sunkų, tačiau jei ne per 20 metus, tai per kokius 30 m. tikrai yra įmanoma - tereikia kryptingai veikti ta linkme, o ne svaisčioti apie super-duper-galingą atominę jėgainę.

Klaipėdoje kovo 20d. rengiamas seminaras "Vėjo energetika: kaip pradėti verslą" turėtų būti įdomus ir naudingas postūmis šios perspektyvios srities plėtrai Lietuvoje. Seminaro metu dalyviams suteikiama išsami informacija apie vėjo energetikos panaudojimo galimybes, įvardinamos techninės savybės, apžvelgiami teisiniai, ekonominiai, aplinkosauginiai ir kt. vėjo energetikos aspektai.

daugiau...

Savaitraščio Atgimimas konkursui apie tai buvau rašęs savo "Lietuvos vizijos manifeste":

"23. Energetikos decentralizavimo laipsnis yra šiuolaikinės demokratinės visuomenės rodiklis. Priešingybė jai - centralizuoti energijos tiekėjai, didžiulę žalą aplinkai ir žmonėms darančių naftos ir branduolinės energetikos bendrovių monopolijos. Čia išnyksta riba tarp energetikos ir politikos. Tačiau pradžia yra - vėjo jėgainės Jurbarke, Telšiuose, Kretingalėje. Kol kas jos tarsi augantis svetimkūnis, kuris griauna centralizuoto energijos tiekimo ir monopolijų pamatus. Tačiau bet kuri naujovė, sukaupusi kritinę masę anksčiau ar vėliau įveikia seną sistemą. Taip neišvengiamai atsitiks ir su šalies energetikos ūkiu. Ateina laikas laisvės vėjui ir demokratijos saulei Lietuvos energetikoje. Prasklaidyti debesis turi valstybinio mąsto vėjo ir saulės energetikos sektoriaus rėmimas ir plėtojimas, kurį, bėje, numato ir ES direktyvos."

kaip.tik.ten

Vis dažniau stambių bendrovių prioritetinės veiklos sritys tampa ekologiškai švarios elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių. Štai amerikiečių General Electrics (GE) puikų reklaminį klipuką susuko (ačiū Laurynui):

Ir tai labai sveikintina, kadangi pokyčiai turėtų būti greitesni.

Pagal Europos Sąjungos reikalavimus Lietuva yra įsipareigojusi iki 2010 m. iš visų atsinaujinančių energijos šaltinių (vandens, saulės, vėjo, biomasės ir žemės gelmių) pagaminti 7 proc. elektros energijos, o dabar gaminama apie 3,5 procento. Maždaug pusę visos iš atsinaujinančių šaltinių gaminamos elektros Lietuvoje tiekia Kauno HE ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, kitą dalį – 35 vėjo elektrinės.

Verslininkai tikina, kad Lietuvai nepavyks laiku įgyvendinti tokio įsipareigojimo, nes vėjo jėgainės yra brangios (mano svajonė turėti nuosavą vėjo jėgainę :) . Apie investicijas į alternatyvią energetiką kartais pasamprotauja ir jaunieji spekuliantai :) . Kad būtų skatinama vėjo jėgainių statyba, siūloma pasekti Vokietijos ir Estijos pavyzdžiu ir vartotojams įvesti energijos taršos mokestį - į vienos kilovatvalandės kainą būtų įtraukiamas tam tikras mokestis, centas ar pusė cento. Labai gera mintis, tik norėčiau būti 100% tikras, kad tie mokesčiai tikrai bus investuojami ten kur reikia (visko juk pas mus pasitaiko)...

Naujosios Zelandijos Masėjaus Universiteto Nanomedžiagotyros Centro (Massey University’s Nanomaterials Research Centre) mokslininkai po 10 metų darbo sukūrė naujas pigmentines medžiagas, kurios saulė šviesą gali transformuoti į elektros energiją 10 kartų mažesne kaina nei geba šiuo metu esantys silicio pagrindu veikiantys fotoelementai. Sintetinio organinio chlorofilo molekulė kartu su titano dioksido nanodalelėmis greitai turėtų tapti įvairių dažų ir statybinių konstrukcijų pagrindu, kas leistų ypač platų technologijos panaudojimą (pvz., elektrą generuojančiais dažais padengti stogai, sienos, stiklas ir net rūbai, generuojantys elektrą ausinukui arba nešiojamam kompiuteriui). Taip pat svarbu, kad priešingai nei silicio fotoelementai, naujosios nano-organinės žaliosios saulės baterijos energiją gamina dalinai imituodamos fotosintezės procesą ir yra efektyvios esant nedideliam apšvietimui, kas ypač svarbu šiaurinių platumų gyventojams (ir mums). Titano dioksidas yra ekologiškesnė medžiaga nei šiuo metu plačiai naudojamas silicis, kadangi jis plačiai paplitęs, nenuodingas ir jam išgauti reikia mažiau energijos. Jau dabar jis plačiai naudojamas kosmetikos priemonėse. Kitas "energetinis" pigmentas - rausvos spalvos hemoglobino molekulės analogas.

Kita naujovė - Philips pristatyti miniatiūriniai Luxeon diodai (LED) , kurie gali visiškai pakeisti mūsų buities ir gatvių apšvietimą. 3mm x 4.5mm dydžio diodas sugeba išgauti 80 liumenų/1 vatui - tai labiausiai efektyvus šviesos šaltinis šiandienai. Taigi, kol ateis OLED'ai, keiskime kaitrines lemputes į CFL bei domėkimės (O)LED pažanga.