Tęsinys. Pradžia čia ir čia.

Jei teisingai viską supratau, iki momento, kada jau nieko nebebus galima pakeisti, dar liko - 20-30 metų. Tačiau nemaža plano dalis veikia jau dabar, arba pradės veikti jau labai greitai. Ką galima padaryti?

Pirmiausia žmonės turi galvoti savo galva, ne televizoriumi. Ir suprasti, kad jiems meluojama, meluojama visais įmanomais būdais. Kodėl bandome rinkti “gerus“ atstovus į valdžią, o turime ką turime? Kodėl gydytojai gauna atlygį už sergančius žmones ir ligonių tauta jiems labai tiktų? Kodėl valstybė, turinti policiją, karines pajėgas negali išgaudyti ir pasodinti kelių šimtų skustagalvių, kurie vadinami “nusikalstamumu“? Kodėl mums plaunamos smegenys televizijos pagalba? Kodėl rodo smurtą ir žudyti pradeda vaikai, kurie kitu atveju net nežinotų, kur randasi širdis? Alkoholis, tabakas, narkotikai mus žudo, valgom š... - nieko negalima padaryti? Kas pavertė mus nepakančiais kitoms tautoms, nors jų mes net nematėm? Kodėl didžiulė valstybė, iš kosmoso matanti vinis žolėje, NERANDA/neieško teroristo Nr.1? Kodėl didžiulė valstybė “nenugali“ net akmens amžiaus tautelės? Ir dar šimtai kitų kodėl, kur logikos trūkumas bado akis...

Žmonių kurstymo, bauginimo ir pavergimo planai yra galimi tik tada, kai apie juos žmonės nežino. Tik nežinia gali mus paversti vykdytojais. Pvz. jei žinotum, kad paskolą tau duoda 40-čiai metų tik tam, kad iš jos neišsikapstytum tu ir tavo vaikai? Galvoji, kad išsimokėsi, o kažkas jau žino, kad po 10-ties metų ir kelių pasaulinių aferų tai nebebus įmanoma net teoriškai? Ar imtum paskolą? Arba - ar pritartum visom kovos prieš terorizmą nesamonėms žinodamas, kad terorizmo tai nėra? Ar sutiktum tuo tikslu visur ir visada nešiotis pasą? Kai aerouoste atsiprašant genitalijas minko ir sako, kad teroristo ieško - ar galvotum, kad to tikrai reikia, nes TERORIZMAS....

Taigi ką daryti?

- skleisti informaciją visais įmanomais būdais. Turit tinklaraštį? Rašykit apie tai. Įdėkit nuorodą į tą patį “Zeitgeist“. Gal ir ne visi faktai jame yra korektiškai interpretuoti, tačiau esmės tai nekeičia. Įrašykit tą filmą į CD, duokit draugams ir bet kam, kas smegenis laisvas dar turi.

- mažiau žiūrėti televizorių, filtruoti informaciją. Nežiūrint viso smurto, politinių pasakų ir muilo operų, lieka daugiau vietos tikrai svarbiai informacijai.

- suprasti, kad bet koks tarptautinis konfliktas - tai tik konfliktas tarp valdančiųjų klikų, su žmonėmis tai neturi nieko bendro. Ir su tikraisiais valstybių interesais - taip pat. Jau seniai aišku, kad tautoms prekiauti verta labiau, nei kariauti. Tautoms, bet ne tiems, kas iš to pinigus gauna.

- suprasti, kad internetas yra bene vienintelė likusi laisva informacijos priemonė. Jokiu būdu neleisti jo filtruoti ar kaip kitaip riboti priėjimą. Jau yra norų “kovai su terorizmu“ pasitelkti interneto skanavimą ir kontrolę.... Šioje vietoje labai svarbus atviras kodas. Jei Microsoft, Google ar dar kam nors pavyktų išstumt iš rinkos atviro kodo serverių, pašto ir kitas programas - galas laisvam keitimuisi informacija... Internetas taptų dar viena kvailinimo priemone.

Priešintis visiems dalykams, kurie dengiami “technologijos pasiekimais“, bet gali būti naudojami žmonių laisvei apriboti. Dabar tai yra:

- asmens dokumentai su RFID žymekliais (tagais). Apie tai jau kalbama, JAV to jau reikalauja. Neimkim tokio, net jei tai būtų (o ir bus!) vairuotojo pažymėjimas.

- matyt greitai atsiras (jau yra!) implantuojami mikročipai - labai naudingi, juose bus net asmens medicininiai duomenys! Jų negalima turėti. Pakabukas su kraujo grupe ir alergija vaistams - tai bene viskas, ko tikrai gali prireikti greitosios pagalbos mašinoje.

- negali būti net minties kad būtų panaikinti grynieji pinigai. Todėl atsiskaitinėti reikia grynaisiais, ne kortelėmis. Atsiskaitymas kortelėmis tik padeda sekti jūsų asmeninius įpročius, buvimo vietą ir t.t. Sekti galima ir kitais būdais, pvz mobilus telefonas puikus informatorius, bet... Kortelę užblokuoti galima, grynųjų - ne. Kai visi naudosis kortelėmis, visiems atrodys, kad grynų kaip ir nebereikia...

- bankams sunkiau manipuliuot mūsų pinigais, jei jų ten nėra. Beje, ar yra koks nors lietuvių bankas? be Lietuvos Banko? Nelaikyti pinigų banke sekasi vis sunkiau - mokėjimai už komunalinius ir t.t. yra patogu. Bet pirkti maistą ir pan - geriau grynais.

- priešintis Euro įvedimui. Gal kas žino Europos šalį, kuriai kas nors pagerėjo nuo jo????

- nebalsuoti internetu ar kitomis elektroninėmis priemonėmis. Kažkur rašiau, kodėl balsuoti visai nėra prasmės, nes nėra tos galimybės, kad mano išrinktieji vykdys žmonių valią, tačiau... jei balsuojat, tik ne internetu/mobiliu ar pan,., jei tokia galimybė bus

- asmeninės informacijos nelaikyti kažkur tinkle. Kai tokie Google docs taps net labai patogiais ir “saugiais“ - nelaikyti ten jokių savo dokumentų. Jau geriau jie dingsta, nei kada nors juos jums tiesiog padarys “neprieinamais“.

Tiek žinių.

xXx

tarpas

Paskaitau pats ką parašiau ir suprantu, kad tai primena pamišėlio užrašus. Kažkuriuo metu, kai mozaika pradėjo dėliotis į bendrą vaizdą aš supratau, kad labiausiai norėčiau tai pamiršti. Apie tai nešneka žinių laidose, apie tai nebūna skrajučių pašto dėžutėje... Pamiršk, pamiršk, to nėra ir nebuvo... Čiūčia liūlia mik vaikeli....

Man pradeda aiškėti, kas atsitiko su Kenedžiais, užtenka paklausyti JFK kalbų... “Zeitgeist“ aiškiai pasako, kas atsitinka tiems, kas žino per daug ir įvardija tai, ką žino. Suprantu ir matau, kad “dalykai vyksta“ ir Lietuvoje, o rodo ir rašo tik tai, ką reikia... Ir taip ir bus, viską reikia suprasti ir sukramtyti pačiam, nes malta mėsa - tai jau nebe mėsa, tik jos kvapas su priedais...

Norėčiau, kad visa tai būtų netiesa... Tačiau labai jau daug faktų, kurie rodo, kad viskas yra būtent taip, kaip ir rašau. Ir kuo toliau - tuo daugiau. Ir nėra nieko, kas sakytų, kad yra kitaip, arba kad to negali būti... Jei tai ne tiesa, tai kas tada yra tiesa? Kad esam laisvi, nepriklausomi, išsilavinę, sveiki, kažkam įdomūs? Tik va piktos jėgos (musulmonai?) kažkokius terorizmus, ekonomines krizes daro, su kuo efektyviai kovoja visa demokratinė (?) visuomenė? Ir viskas vystosi, viskas tik į gerą (bus naujų žaislų, didesni televizoriai)? Čiūčia liūlia visa tai...

tarpas

Pirmasis įrašas šia tema buvo parašytas remiantis mano paties pastebėjimais. Pati Pasaulinės diktatūros idėja atrodė labai jau fantastiška - pasaulis toks įvairialypis ir susiskaldęs, kad sunku patikėti tokia galimybe.

Tačiau... dėkui Martynui, pažiūrėjau “Zeitgeist“ (filmas anglų k., tačiau galima žiūrėti su rusiškais subtitrais), America: Freedom to Fascism, pabraidžiojau internetu... Kaip nebūtų gaila, kliedžiu ne aš vienas, mano teorija yra visai ne mano, ir tai, kad:

Diktatūra jau yra. Ji vystosi į pasaulinę. Pagal seniai sukurtą scenarijų

Netgi aišku, kas yra vykdytojai. Tai - tarptautinis bankininkų kartelis, manipuliuojantis vyriausybėmis, karine pramone ir t.t.. Kas užsakovas? Gal tie patys bankininkai? Masonai? Nežinau.

1. Kad laikui bėgant neturėsime grynų pinigų, tik “elektroninius“ - manau tai ir taip aišku. Verta paminėti tai, kad pirmiausia reikia valdyti valstybes bei jų pinigus - kaip suprantu, tai jau beveik padaryta (žr. Zeitgeist 2 -3  dalis). Be to - nepatogu valdyti žmonių pinigus, kai yra labai daug pinigų spausdinimo mašinų - daug valiutų reiškia daug bankų ir daug vargo. Jų skaičių reikia mažinti apjungimo būdu. Kas realiai ir vyksta (euras, matyt bus ir amerikos bei azijos bendros valiutos). Tuo labiau, kad jungiant valiutas, galima išmesti papildomus pinigų kiekius, kas greičiausiai ir buvo padaryta su euru - nereikia pasakoti, kad kainų padidėjimas įvyko dėl nepaaiškinamų priežasčių ar dėl administravimo problemų.

2. << Nekontroliuojant žmogaus judėjimo, nekontroliuojame žmogaus. Taigi įvedame judėjimo kontrolę - pradžiai užteks to, kad asmens dokumentai turi būti prie žmogaus. O į dokumentą (pavyzdžiui pasą ar vairuotojo pažymėjimą) galima įdėti RFID žymeklį. Belieka įrengti pakankamą kiekį skaitytuvų, ir mes pilnai kontroliuojame žmogaus judėjimą.>> Pataikiau, kaip pirštu į dangų - JAV gegužės mėnesį įvedė naują ID kortelę, kuri turi RFID. Tiesa kelios valstijos tam nepritaria, tačiau... Žinoma, tai tik “žmonių saugumui“ bei “kovai su terorizmu“. žr čia, čia ir t.t.

5. Čipų idėja. Žmonių žymėjimas prasidėjo! Vėlgi “žmonių saugumui“ užtikrinti - “Rhode Island mokyklos apygarda pranešė paruošusios programą, pagal kurią ruošiamasi sekti mokinių judėjimą pasinaudojant RFID mikroschemomis, įsiūtomis į jų kuprines.“ Šaltinis. Ką gi, kuprines galima pamesti. Tačiau pratintis prie čipų galima ir taip...

be viso to, maniškis planas turėtų būti papildytas taip:

6. Žmonėms turi atrodyti, kad jie valdo valstybę, tačiau kam tai? Reikia pakeisti dabartinę balsavimo sistemą į balsavimą elektroniniu būdu. Ką tai duoda? Galimybę falsifikuoti rezultatus visaip, kaip norima. Popieriniai biuleteniai yra saugomi, skaičiavimo klaidos, padirbti parašai ar kitokios apgavystės gali būti atskleistos. Balsavimas elektroniniu būdu reiškia, kad bus naudojamos kompiuterinės programos, kurių kodas nebus viešai prieinamas bei patikrinti rezultatus nebus įmanoma. Taigi - rezultatus galima koreguoti be jokio pavojaus atskleisti apgavystę. Ir tai jau vyksta...

7. Žmonės neturi galvoti apie savo ateitį, neturi žinoti, kas vyksta užkulisiuose. Tam reikalinga valdyti informacijos priemones. Gal todėl turime tiek daug muilo operų, kvailių šou ir visokio kitokio gėrio? Ir pasaulį matome televizijos akimis, ne savo. O galvojame savo smegenimis?

Ką gi, žiaurokai skamba, bet atrodo sėkmingai judame ten, kur tapsime vergais, kaip gyvuliukai sužymėtais... Tiesa vadinsimės modernia visuomene, kur žmogus yra saugus, ramus ir laimingas... Judėsim ten, kur galima, darysim tai, ką reikia. Įdomu kada tai bus? Dar įdomiau - kaip galime to išvengti? Kelias mintis jau turiu...

Šiuo metu, įsisiūbavus rinkimams į JAV prezidento postą, jau tapo gan sunku išvengti naujienų apie įvairius tenykščių respublikonų ir demokratų judesius. Būtent vienas iš tokių, visai netikėtai užklupo ir mane – per CNN tiesiogiai transliuojamas pasisakymas, kuriuo buvo oficialiai išreiškiamas palaikymas vienam iš kandidatų. Amerikos politikai būdinga forma liejosi beprasmė, tačiau vaizdinga ir dramatiška retorika. Publika su pasigėrėjimu sekė kalbą nuolat pratrūkdama audringomis ovacijomis ir palaikančiais šūksniais. Ore tvyrojo kovos dvasia. Už pulto stovėjo Goras.

Albertas Goras yra tikras politikas – scenos liūtas, retorikos akrobatas. Velniop išmintį! Protingos, ir nuoseklios mintys riboja. Atsakomybė riboja. Albertas yra šauklys. Jis ištvermingai stovi sargyboje, pirmas pastebi priešą ir telkia legionus garbingai kovai: „reikia pabusti ir imtis neatidėliotinų veiksmų!“, „negalime laukti, nes esame ant bedugnės krašto!“, „kiekvieno iš mūsų pasyvumas kelia pavojų ateities kartų egzistavimui ir gerovei!“.

Kas tas priešas paklausite? Žmogus. Visi męs. Kiekvienas iš mūsų (nieku gyvu nekaltinama asmeniškai, mes juk nenorime kažko įžeisti!), kuris savo kasdienėje veikloje naudodamas iškasamąjį kurą į aplinką išmeta anglies dvideginio dujas ir taip prisideda prie globalinio atšilimo sukėlimo. Prisilaikant visų „revoliucija žaliems“ taisyklių, ši žmonių masėms skirta žinutė nėra sudėtinga: benzinas, automobilis, dvideginis, atšilimas.

Sunku kovoti su vėjo malūnais. Idėjų irgi. Visgi, papūtus palankiems vėjams pasitaikė puiki galimybė žvilgtelėti į Alberto kovos esmę.

Per pastaruosius metus didmeninė naftos kaina jau išaugo daugiau nei dvigubai. Planuojama, kad artimiausioje ateityje ji ir toliau pastoviai augs. Iš paskos didmeninei kainai sparčiai didėja ir mažmeninė naftos produktų kaina degalinėse. Visame pasaulyje vis garsiau girdisi pasipiktinimas išaugusiomis kainomis. Kai kuriose vietose jau praūžė ir streikai paralyžiuojantys vietos gyvenimą ir grūmojantys vis sunkesnėmis pasekmėmis ateityje.

Ką tai reiškia? Suprasti nesunku: kuo didesnė prekės kaina, tuo mažesnis prekės vartojimas. Benzino kaina kyla, reiškia jo vartojimas turi mažėti. Eureka! Kiekvienas kovotojas už gamtą turi ploti katučiu ir šaukti iš džiaugsmo šlovindamas susiklosčiusias aplinkybes, kai pati rinka sudarė sąlygas, kurių dėka galima lengvai atsisakyti brangaus iškastinio kuro, sukeliančio globalinį atšilimą ir sėkmingai pereiti prie gamtai draugiškesnių energijos rūšių.

Deja, Albertas praktinių veiksmų nesiima. Galėtų stoti prieš visus ir tiesiai pasakyti, kad augančios kainos yra puiku ir net skatintina, nes tai privers mus tapti geresniais gamtai, o kiekvienas iš mūsų turi mažinti benzino naudojimą ir tai pradėti daryti tuojau pat. Ne. Automobilis amerikiečiams šventa, o Albertas nėra politinis savižudis. Jis puikiai supranta, kad realūs veiksmai sukuria priešus, o jam to visai nereikia. Daug patogiau sėsti į nuosavą reaktyvinį lėktuvą ir skristi sakyti eilinės kalbos, kviečiančios į abstrakčią kovą kurios tikslas apsaugoti mus nuo mūsų pačių.

Štai toks yra rinkodaros genijus Albertas Goras, sparnuotos frazės „climate crisis“ autorius, visuotinės isterijos dėl globalinio atšilimo architektas.

Gerai būtų, jeigu jis kaip Paris linksmintų mus savo išdaigomis žaviai šypsodamasis iš žydrojo ekrano. Deja, šis žmogus apsiginklavęs dramatiškais šūkiais ir aptakiais pasiūlymais siekia prievarta keisti visų mūsų gyvenimą pagal savo individualią pasaulėžiūrą.

Visi turime trūkumų, pasakysite? Šis šou personažas turi trūkumų būdingų tik politikams. O tai jau nieko gero nežada.

Be dviejų rusų kosminėje stotyje yra ir vienas amerikietis, kuris yra visai ne rusų kosmonautas, galintis be tuliko gyventi beveik neribotą laiką. Tereikėjo savaitės, kad amerikietis ir nuosavas šlapimas galutinai prispaustų kosmonauto Olego Kononenkos smegenis. Ekstermaliose sąlygose jos sėkmingai degradavo iki santechniko smegenų lygio ir... bingo, Olegas pataisė tuliką! Tiesa, jo remontui prireikė naujo siurblio, kurį atskraidino amerikiečio kolegos su “Discovery“ birželio 2 dieną. Pagaliau tualetas dalinai veikia.

Puikus tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys. Jau matau puikų NASA išleistą plakatą, kuriame besišypsantis amerikietis paduoda popieriaus ruloną pamėlusiam rusui tualete!

Kadangi kosminiame laive tėra vienas tualetas, rusų tualetu su džiaugsmu naudojasi tiek rusai, tiek amerikiečiai - amerikietiška kosminės stoties dalis tualeto neturi (!), o atskridusio šatlo (shuttle) tualetas yra mažiau patogus. Žinoma, po tokio nuotykio amerikiečiai užsisakė pas rusus tualetą už 19 mln dolerių ir dabar turės savo.

Gali kilti klausimas kodėl jis tiek kainuoja??? Ne todėl, kad nesvarumo būklėje kojas prilaiko ir produktui skristi trukdo, visai ne. Taigi šis naujas modelis šlapimą vers GERIAMUOJU vandeniu!!! Yes, mano vaikystės idėja tampa realybe!! Vaikai jau nebenori tapti kosmonautais, o aš laukiu pranešimo apie tai, kaip Olegas naują tupyklą stato buvusios virtuvės vietoje.

Prieš kelis metus teko matyti, kaip šią problemą sprendžia Maskvoje - labai paprastai:

- kontrolieriai uždirba visą išrašytų baudų sumą. Ir net  Maskvos kainomis kontrolieriai užsidirba nemažus atlyginimus. Todėl nenuostabu, kad kontrolierius - jaunas ir fiziškai stiprus vaikinukas, su kuriuo išlipti iš autobuso nesinori. Kadangi visos baudos yra jų “grobis“, apie jokius “susitarimų“ net kalbos nėra - kontrolieriui nėra prasmės tartis.

- priimamas neribotas kontrolierių skaičius, nes jie patys užsidirba. Pati “zuikių rinka“ reguliuoja kontrolierių skaičių ir jų atlyginimą. Jei yra per daug kontrolierių, jų atlyginimai mažėja, nes mažėja zuikių skaičius. Ir atvirkščiai - daugiau zuikių, didesnis kontrolierių uždarbis, daugiau žmonių nori dirbti kontrolieriais. Pirmą mėnesį kontrolieriui mokamas minimumas, jei kontrolierius surenka baudų mažiau nei minimumas - su juo atsisveikinama. Jokių problemų dėl atlyginimų ir dėl kadrų stokos.

Tokia praktika turi tiek privalumų, tiek trūkumą. Privalumai aiškūs - didesnės pajamos, nėra problemos su kontrolierių atlyginimais ir jų paieškomis. Pajamų padidėjimą galima net paskaičiuoti Lietuvos sąlygomis - Vilniuje kontrolieriai 2007 m surinko 1.150 mln lt. Jei bauda 20 lt, vadinasi viso buvo paskirta 57.500 baudų. Jeigu Vilniuje pažeidėjų (registruotų) būtų tiek pat, kaip Kaune (Vilniaus skaičiaus neturiu) - 11.000, tada kiekvienas pažeidėjas per metus vidutiniškai “užsidirbo“ 5,2 baudas. Vilniuje zuikių matyt yra daugiau nei kaune, taigi ir šis skaičius yra mažesnis. Akivaizdu, kad zuikiu būti dabar net labai apsimoka. Jei zuikiai iš tiesų būtų “medžiojami“, tie 11.000 zuikių nusipirktų mėnesinius bilietus, transportininkai pajamų gautų 5.280.000 Lt (jei mėnesinio bilieto kaina 40 Lt), arba 4.130.000 Lt daugiau, nei surenkama baudų. Žinoma, zuikių liks, bet, esant zuikių ir kontrolierių balansui (ką užtikrintų rinkos pasiūlos-paklausos dėsniai), pajamos išaugtų tikrai. Taigi - visiems gerai, išskyrus zuikius.

Yra ir trūkumas. Maskvoje kontrolieriai - žvėrys, kitaip nepavadinsi. Teko matyti, kaip benamiai kojomis iš autobuso “išvedami“. Vaizdas ne koks. Matyt pasitaiko ir ne “bomžų“, bet tokių zuikių matyti neteko... Niekam net į galvą neateina rizikuoti važiuoti be bilieto...

Nesakau, kad geresnis “zuikių“ aptarnavimas išspręstų visas bėdas - nežinau jų dydžio, tačiau manau, kad papildomai gavus 2-4 mln. litų, bent jau apie lengvatų panaikinimą galima būtų pamiršti visiems laikams.

Tarkim norėčiau įvesti pasaulinę diktatūrą - ką daryčiau? Užduotis - aiški, kaip aišku ir tai, kad anksčiau naudotos priemonės neveiks.

Iškart atmetame karinius veiksmus teritorijų kontrolei, kaip ir kitas “pasaulinės revoliucijos“ pagundas - pasaulis per daug integruotas ekonomiškai, ir per daug susiskaldęs tikėjimais, kultūromis bei išsivystymo lygiu. Viskas turi būti elementaru :)

Ilgai galvojęs (kas man nebūdinga) nusprendžiu, kad vienintelis galimas variantas - galimybė kontroliuoti atskirai kiekvieną žmogų. Kaip tai padaryti? Besijuokiantys surimtėja:

1. Pasaulio girnos tepamos pinigais. Jie, žinoma, laimės nesukuria, bet į ją mes ir nesikėsinsime. O štai laisvės jie suteikia. Kol žmonės turi  galiojančių pinigų - tol turi laisvę jais disponuoti (naudotis). Neturi galimybės jais naudotis - esi apverktinoje padėtyje. Taigi kontroliuodamas žmogaus pinigus, beveik kontroliuoji žmogų. Kaip tai padaryti? Elementaru - kontroliuojame bankus ir panaikiname grynuosius pinigus. Galima ir palaipsniui - įvedame elektronines atsiskaitymo korteles pradžiai. Atsiskaitymas tik kortele arba internetu, ir viskas per žmogaus sąskaitą, kuri gali būti bet kada užblokuota banko.

2. Nekontroliuojant žmogaus judėjimo, nekontroliuojame žmogaus. Taigi įvedame judėjimo kontrolę - pradžiai užteks to, kad asmens dokumentai turi būti prie žmogaus. O į dokumentą (pavyzdžiui pasą ar vairuotojo pažymėjimą) galima įdėti RFID žymeklį. Belieka įrengti pakankamą kiekį skaitytuvų, ir mes pilnai kontroliuojame žmogaus judėjimą.

Šioje vietoje verta pasakyti, kad abu punktai gali būti realizuoti drauge - atsiskaitymo kortelę paverčiame RFID lustu ir įdedame į mobilų telefoną. Tada jis tampa tiek atsiskaitymo kortele, tiek asmens tapatybės įrodymu, tiek ryšio priemone. Nauda akivaizdi - skaitytuvus įrengs visi prekybos centrai, viešojo transporto priemonės ir t.t. Informacija suplauks į bankus, kurių kontrolė reikalinga 1-am punktui įgyvendinti.

3. Totalinis informacijos valdymas. Žmonės, negalėdami laisvai burtis (žr. 2 punktą) bei keistis informacija - diktatūrai nebepavojingi. Ką darome? Sekti visą informacijos srautą (telefono pokalbiai, internetas) yra labai sudėtinga ir labai brangu, tačiau to ir nereikia. Nereikia sekti pastoviai, užtenka turėti priėjimą prie ankstesnės žmogaus komunikacijos. Ir tikrinti periodiškai, arba reikalui esant. Tarkim visi pokalbiai įrašomi ir laiškai, dokumentai ir t.t. - prieinami bet kuriuo metu. Ir nėra problemos. O prieiti prie informacijos geriausia tada, kai informacija saugoma ne pas žmogų, o nutolusiuose serveriuose. Pavyzdžiui visas el. paštas - Google serveriuose (Gmail). Taigi - keliame viską į tinklą. Beje, keliam taip, kad tai būtų labai patogu (nemokamas saugojimas, apsauga nuo dingimo, virusų ir pan.) ir daroma savanoriškai, kad niekas nieko neįtartų.

Kai visas pasidaro labai patogu ir akivaizdu, gaminame kompiuterius, kurie neturi savo OS, neturi savo kieto disko ar ko nors kito informacijai saugoti. Toliau - naikiname galimybę vartotojui ištrinti informaciją. Tai nebūtina daryti akivaizdžiai - tiesiog “ištrintą“ informaciją kaupiam atskirai, tikrinam pirmoje eilėje.

4. Esant neramumams (o jų galime tikėtis!) logiška būtų visiškai apriboti judėjimo laisvę. Kaip galima tai realizuoti? Taip, tai protingo namo koncepcija. Telieka paprastas spynas pakeisti elektroninėmis bei priešgaisrinės saugos taisyklėse numatyti jų nuotolinio valdymo galimybę. Esant neramumams Vilniuje, mes tiesiog blokuojam visas gyventojų mokėjimo korteles, ryšius ir... užrakiname visas duris :))) (Velniai rautų, aš jau linksminuosi!)

5. Be jokios abejonės, nepaklusniuosius reikia bausti... Ir bausmės neišvengiamybė turi būti šimtaprocentinė. Tai gan lengvai įgyvendinama sveikatos apsaugos priemonėmis. Esate girdėję apie idėją implantuoti po oda čipus (taip, tuos kurie jau yra dulkės dydžio). Jie padėtų taikiais tikslais - tarkim atveža jus į ligoninę, o prie durų jūsų medicininę kortelę nuskaito įėjimo durys, gydytojai viską žino. Be to, tas čipas galėtų atlikti ir 1-o punkto funkcijas, taip pat jis galėtų turėti ir fizinio poveikio galimybę - pavyzdžiui išskirti nuskausminamųjų, migdomųjų ar net paralyžuojančiųjų dozę... Užteks, tai yra silpnasis plano taškas...

Taigi, ką turime įvykdžius kompleksinį veiksmų planą?

Galimybę kontroliuoti žmogų, žmonių grupę, regioną ir... pasaulį. Scena totalinei diktatūrai paruošta.

P.S.

1) prašau, - nebandykite to daryti namuose be specialistų priežiūros. Geriausiai tiktų vaistininkas.
2) suprantu, kad pranokau pats save
3) nesu paranojikas, tačiau technologijos vystymesi matau ir neigiamų galimybių.
4) galbūt esu paranojikas, todėl raminamųjų injekcija bei keli pagiriamieji žodžiai įkvėptų sekančiam rašinėliui laisva tema.

Sėkmės visiems, ypač Tau!

Apie OLPC (One Laptop Per Child) jau nemažai rašyta (rasti galima tiesiog Google, arba čia, lietuviškai - elektronika.lt). Kaip suprantu, nemažai šalių jau užsakinėja kompiuterius vaikams, pvz Kolumbija užsako 65.000, Peru projektas apima 260.000 kompiuterių, Peru jau gauna ir t.t.

LR Vyriausybės 2004-2008 metų programoje nemažai šnekama apie kompiuterinio raštingumo kėlimą, klasių įrengimą ir t.t., tačiau apie šį projektią nieko nėra - programa tai 2004-2008 metų, ir ruošiant programą OLPC tiesiog dar nebuvo.

Įdomu - ar yra kas nors planuojama Lietuvoje? O gal tereikia palaukti naujos 2009-2100 m. programos, nes be programos tai niekaip nieko nebus? Bet... - laikas eina, jau pasiruošus projektas gali būti jau pasibaigęs, o laptopai - graži praeitis. Ir programų sulietuvinimui tikrai reiks ne vienerių metų, taigi  projektas vėlgi spės “praeiti pro šalį“...

Na gerai. Nežinau kaip yr, ir panikuoju :) Taigi pasakykit kas nors, kad kas nors daroma, arba kad nereikia pirmokėliam kompiuterių (Peru kaime jų reikia labiau), arba kad idėja niekam tikusi, arba mes turim geresnį planą....  Ir man bus ramu. Ačiū!

į Naujosios kairės auditorijos viešą diskusiją, kuri vyks

2008 m. gegužės 14 dieną, trečiadienį, 19:00 val.

kavinėje ,,Cafe de Paris" (Didžioji g. 1, Vilnius).

Tema:

Civil courage - the need to protest

(Pilietinė drąsa - protesto poreikis)

NUOMONĖMIS DALINSIS:

Frank Aarebrot: Bergeno universiteto lyginamosios politikos profesorius

MODERUOJA:

Tomas Tomilinas (NK95)

Visi maloniai kviečiami dalyvauti!

Visa tai dar nieko, įdomumas - toliau. Kitas lietuviškas tinklaraštis mielai tą straipsnį atkartoja, o komentare jau galima rasti nuorodą internete, kur tokius duomenis galima nusiprikti.

Bingo - pagaliau ir vagysčių verslas eina į mases! belieka duomenų prekeivius skelbti 188 ir panašiose tarnybose, gal būt tikslinga skelbti jų reklamą televizijoje ir kitur.... Tereikia fantazijos, ir galima būtų įvesti kategoriją “vogti automobiliai“ autoplius.lt ir t.t.

P.S. specialiai neminiu pavadinimų, ir nepateikiu nuorodų - teneįsižeidžia minėtas portalas ir tinklaraštis. Žinoma, norintys ir be manęs tai gali lengvai rasti.

Ar galimas ekonomikos augimas be socialinės atskirties didėjimo?
Ar konfliktas tarp darbuotojo ir darbdavio neišvengiamas?
Ar galima laimėti mūšį dėl socialinio teisingumo ir gerovės valstybės kovojant tik už save?

Kviečiame drauge ieškoti atsakymų į šiuos
ir kitus dirbančiųjų interesų gynėjams aktualius klausimus
gegužės 24-25 d. Lietuvos ir Norvegijos kairiųjų intelektualų
ir darbo judėjimo (profsąjungų) organizuojamoje konferencijoje

Naujosios kairės atgimimas:

demokratija, ekonomikos plėtra ir darbo judėjimas

Konferencijoje, kuri vyks Vilniaus m. Savivaldybės Tarybos posėdžių salėje (Konstitucijos pr. 3),
kartu su abiejų šalių profsąjungų atstovais dalyvaus žinomi Lietuvos ir Norvegijos aktyvistai - intelektualai, aktyviai dalyvaujantys viešame gyvenime ginant darbuotojų teises, skatinant darbo judėjimą, pasisakant prieš stambaus kapitalo įsigalėjimą. Renginyje bus svarstomos ne tik idėjos ir ateities perspektyvos, bet ir konkretūs veiksmai, kurių galima būtų imtis jau dabar, siekiant, kad dirbančiųjų teisės nebūtų paminamos.

Visų renginio organizatorių ir rėmėjų vardu kviečiame dalyvauti ir laukiame atvykstant gegužės 24 d. 10 val. Renginys vyks anglų kalba. Bus sinchroninis vertimas.

Naujoji Kairė 95 (www.nk95.org) ir Fondas Manifest (www.stiftelsenmanifest.no)

Renginio koordinatorė:Jolanta Bielskienė, VšĮ DEMOS kritinės minties institutas
tel. 865255045,
demos@inbox.lt

Būtume dekingi jei apie ketinimą dalyvauti konferencijoje praneštumėte adresu: demos@inbox.lt

Aktyvistai primena 1995 m. liepos 3 d. priimtos VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS antrąjį straipsnį, kuris garantuoja teises kiekvienam vaikui, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Antras punktas teigia, kad valstybės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

Taip pat, „budėtojų" nuomone, abortų draudimas pats savaime nepakeistų Lietuvoje nei ekonominės, nei socialinės padėties, neišmokytų žmonių atsakingai žvelgti į tėvystę ir nepakeltų demografinių rodiklių. Pradėti reikia nuo tinkamo lytinio ugdymo ir švietimo, nuo paramos visoms šeimoms, o ne tik tradicinėms, nuo sudarymo lankstesnių darbo sąlygų, darželių steigimo ir panašiai.

Tokie tautos atstovai kaip Valdemar Tomaševski nesigilina į aborto kaip reiškinio priežastis, o primeta Lietuvai katalikiškų dogmų suvaržytos Lenkijos modelį. Įstatymo iniciatoriai teigia norintys apsaugoti moteris. Tačiau moteris jie saugo tik spręsdami už jas ir nepaisydami piliečių daugumos nuomonės (virš 60 procentų apklaustųjų nesutiko su abortų draudimu) bei suteikdami privilegijas tik tradicinei šeimai. Tuo tarpu Lietuvoje apie trečdalis vaikų yra gimę ne santuokoje, priėmus tokią koncepciją jų gyvenimas dar pasunkėtų.

„Budėtojai" kviečia kuo greičiau pareikšti savo nuomonę, nes, nepaisant visuomenėje kilusio atgarsio, Valstybinė šeimos koncepcija Seime bus svarstoma jau gegužės 15-ą dieną.

Daugiau informacijos apie akciją: rasa@nkmi.lt

Štai užėjo “šiza“, va ir parašysiu apie tai, ko neišmanau. Visi sugeba parašyti apie tai, ką supranta, bet va gerai nusišnekėti - tai jau menas... Spręskit patys.

Vietoj baigiamojo žodžio

Žodžiu nepatinka man tas feminizmas. Ypač tada, kai personos, matyt per klaidą galinčios tobulus kūrinius gaminti, pradeda postringauti apie abortus. Atsieit moterų teisė rinktis - gimdyti ar ne. Jos matai kančias jaučia, vėliau jos gali būti paliktos vienos vaikus auginti, jos praranda galimybę tobulėti, siekti karjeros, ir apskritai labai nuskriaustos patampa.

Jei ir jūs taip galvojate, sakau jums, dukros mano - nenusipeizėkit, mielosios. Ne jūs save sukūrėt, ne jums spręsti, kaip gamtoje gamybos procesai turi vykti. Taigi gimdot vaikus visos, ir jokių kalbų. Nenorit - saugokitės, bet sunaikinti užsimezgusią gyvybę - nevalia. Tai tas pat, kaip gamtai per nosį užvažiuot. Įstatymas numato moters pasirinkimo teisę?? prietarai - argi dabar būtina idiotiško įstatymo klausyti???

Ir nereikia man prikaišiot, kad moterimi negimiau - ne jūsų reikalas, ir kaltas dėl to nesijaučiu - vyrai į karą eina, o aš ir ten nebeeisiu matyt. Todėl galėčiau - pats visus pagimdyčiau (įskaitant ir tuos, kuriuos finale pasmaugsiu), ir matyt necypčiau dėl savo teisių :)

štai taip, net geriau pasidarė :)) nes kol mes kompus junginėjam, kiniečiai dauginasi.
geros nakties. bučkis visiems jau gimusiems.

Jau daugiau nei šimtmetį Gegužės Pirmąją viso pasaulio darbo žmonės švenčia savo šventę. Kartu su jais švenčia kairieji, anarchistai, socialistai, komunistai, aktyvistai ir revoliucionieriai, visi tie, kurie kovoja dėl politinio, ekonominio ir kultūrinio darbo žmonių išsilaisvinimo iš kapitalizmo vergijos, kuriems rūpi jų vienybė ir solidarumas.

Darbo žmonių šventė turi ilgą ir turiningą tradiciją. Pradėta švęsti Jungtinėse Valstijose, ilgainiui ji išplito visame pasaulyje. Darbo žmonės šią dieną rengia demonstracijas, reiškia nepasitenkinimą pasauline tvarka ir turtingųjų valdžia.

Per daugiau nei šimtą metų pasikeitė pasaulis, išaugo ne tik žmonių sąmoningumas, bet ir kapitalistinė bei valstybinė prievarta, ji įgavo naujas formas. Dominuojančias pramonės pozicijas ekonominėje sistemoje užėmė gerokai komplikuotesnė paslaugų rinka. Dirbantieji labai dažnai praranda garantijas dėl darbo, jų sluoksnius papildė kūrybingi menininkai, daug pasaulio matę imigrantai. Jų tarpusavio ryšius ir solidarumą stiprina naujausios technologijos, alternatyvi žiniasklaida. Kovingo proletariato struktūras pakeitė kūrybingi prekariato tinklai, kurie jau beveik du dešimtmečius rengia demonstracijas Europoje ir visame pasaulyje.

Šiemet darbo žmonių situacija itin pablogėjo dėl visą pasaulį apėmusios ekonominės krizės. Į ją mus nuvedė nesibaigiantys imperialistiniai karai, manipuliacijos žemės turtais, kurie priklauso mums visiems, ir besaikis didžiųjų korporacijų godulys. Visame pasaulyje milžiniškais tempais auga infliacija, kyla kuro ir maisto produktų kainos. Pasauliui gresia badas ir skurdas. Todėl dirbantieji renkasi vienintelę veiksmingą kovos priemonę - streiką.

Lietuvoje ekonominė krizė yrač juntama. Kaip ant mielių kyla maisto, kuro kainos, mažus atlyginimus gaunantiems dirbantiesiems į akis ima žvelgti badas. Todėl Lietuvos darbo žmonės solidarizuojasi su bičiuliais iš viso pasaulio: streikuoja mokytojai, Vilniaus A. Mickevičiaus biblioteka paskelbta skurdo zona. Prekybos tinklų profsąjungų įsikūrimas - tai dar vienas ženklas, kad nebeįmanoma pakęsti kapitalistinės vergijos už centus, kad reikia vienytis ir kovoti kartu.

Mes, Lietuvos aktyvistai, įsitikinę, kad streikas yra geras būdas priminti valdžiai ir verslo banginiams savo rūpesčius, priminti, kad žmonės yra išdidūs ir nelinkę nusileisti prievartai, ypač tada, kai neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. Todėl 2008 m. rudenį kviečiame įspėjamajam streikui visoje Lietuvoje, o situacijai nepagerėjus - visuotiniam Lietuvos dirbančiųjų streikui nuo 2009 sausio 1 d. Visuotinis streikas pasaulinės krizės akivaizdoje pademonstruotų ne tik darbo žmonių valią apsiginti patiems, bet atneštų ir socialinę revoliuciją, kurios metu mes nusikratytume valstybės ir rinkos kontrolės, atgautume laisvę, galimybę patiems tvarkytis savo reikalus.

Palaikome Lietuvos ir viso pasaulio darbo žmonių siekius ir siūlome organizuoti visuotinio streiko komitetus. Būkite išdidūs, siekite ekonominės gerovės ir laisvės. Tegyvuoja pasaulio darbininkų vienybė! Tegyvuoja socialinė revoliucija!

www.nk95.org & www.protestas.lt

Naujosios kairės judėjimas NK95, prieš metus šią dieną paskelbęs Naujosios kairės manifestą, simbolinę pirmosios gegužės dienos reikšmę vėl rinksis pažymėti ypatingoje sostinės vietoje – prie unikalaus paminklo legendiniam Frankui Zappai.

Per metus NK95 manifeste paskelbti siekiai ir principai, tokie kaip nepakantumas rasizmui ir kova su marketokratija, anuomet susilaukę kandžių pastabų, šiandien jau yra tapę nuolatinėmis viešų debatų ir pilietinių akcijų temomis, nuolat mirgančiomis ir pirmuose spaudos puslapiuose, ir televizijos ekranuose.

Naujosios kairės judėjimo dalyvės ir dalyviai, skirtingai nei kiti „frontai", neturi laiko minėti jubiliejų ar aiškintis savo nuopelnų visuomenei, kuri ima suvokti visų socialinių fobijų (homofobijos, ksenofobijos...), taip pat beatodairiškos pelnodaros žalą socialinei pažangai. Gegužės 1-ąją Naujosios kairės judėjimo dalyviai, solidariai su kitais neformaliais judėjimais, skirs masinei agitacijai už savigarbą ir orumą:

Simbolinio agitacinio reido po prekybos centrus metu paraginsime samdomus darbuotojus (-as) nesitaikstyti su žiauriomis darbo sąlygomis bei išnaudojimu ir pareikalauti iš darbdavių sąlygų, tenkinančių darbuotojo (-s) orumą ir savigarbą bei atitinkančių civilizuotus standartus.

Judėjimo dalyviai džiaugiasi galėję aktyviai prisidėti prie profesinės sąjungos susikūrimo prekybos tinkle „IKI" – tai pirmoji tokia profsąjunga posovietinės Lietuvos istorijoje. Netrukus įvyks Naujosios Kairės ir Lietuvos bei Norvegijos profesinių sąjungų bendrai organizuojama konferencija, skirta dirbančiųjų žmonių politinėms perspektyvoms aptarti.

NK95 gegužės 1-osios atsišaukimai skelbia: „Geriau mirti stovint nei gyventi parklupus" (Zapata). Stok į profsąjungą!".

Renginiai ir maršrutas (Vilniuje):

10 val.: NK95 prie paminklo F. Zappai (Pylimo ir K. Kalinausko g. sankryža).

11 val.: Lietuvos darbo federacijos ir profesinės sąjungos „Solidarumas" Gegužės 1-osios minėjimas prie Seimo rūmų/ ten pat - alternatyvi anarchistų demonstracija, nukreipta prieš visus darbo žmonių engėjus

14 val.: Judėjimo prieš prakaito krautuves agitacija prekybos centre „IKI" (Fabijoniškių g. 2a, šalia Ukmergės g.).

14 val. 15 min.; Judėjimo prieš prakaito krautuves agitacija prekybos centre „Senukai" (Ukmergės g. 244).

14 val. 30 min.: Judėjimo prieš prakaito krautuves agitacija prekybos centre „MAXIMA" (Ukmergės g. 282).
15 val.: Judėjimo prieš prakaito krautuves agitacija prekybos centre „Rimi-Mandarinas" (Ateities g. 91)

15 val. 15 min.: Judėjimo prieš prakaito krautuves agitacija prekybos centre „Norfa" (priešais „Rimi-Mandarinas").

NK95 maloniai kviečia

į Naujosios Kairės auditorijos viešą diskusiją, kuri vyks
2008 m. balandžio 30 dieną, trečiadienį, 19:00 val.
klube ,,Artistai" (Kazimiero g. 3, Vilnius).

Tema:

Nacionalinis interesas ir moters kūnas,
arba kur dėsime kablelį:

spręsti pačiai negalima uždrausti

NUOMONĖMIS DALINSIS:

CEU Lyčių studijų magistrė Rasa Erentaitė (NKMI)
Dr. Nida Vasiliauskaitė (NK95)

MODERUOJA: Artūras Rudomanskis (NK95)

Visi maloniai kviečiami dalyvauti!

]]> http://tomchatter.wordpress.com/?p=58 Mon, 28 Apr 2008 09:04:07 +0000 Tomas Čiučelis http://tomchatter.wordpress.com/?p=58 Jei šio retrospektyvaus komentaro vėlavimą pateisinti "kažko įdomaus" sukeltais apmąstymais, tuomet tai visai nebloga šito posto pradžia. Jei rimčiau, tai Šiauliuose vykęs kasmetinis medijų meno festivalis „Enter 6“ (2008 m. balandžio 17-19 d.) paliko nemažai pamąstyti ir prisiminti vertų įspūdžių. Sunku jį palyginti anksčiau vykusių "Enter" festivalių kontekste dėl paprastos priežasties - juose nebuvau, midaus negėriau (žinoma, išskyrus keletą sporadiškų apsilankymų). Nors ir teko girdėti nemažai vertinimų, palyginimų ir kritikos iš šalies, tačiau nedrįsčiau prisiimti atsakomybės už man nepriklausančius atsiliepimus. Geriausiai apie festivalio "raidą", apie jo mutacijas ir rezultatus galėtų papasakoti jo rengėjai su Virgiu Kinčinaičiu priešakyje. Savo ruožtu turiu jiems padėkoti už galimybę sudalyvauti ir įkišti nosį į veiksmo virtuvę šiųmetiniame festivalyje. Bet apie viską iš eilės. Paminėsiu keletą, mano nuomone, svarbesnių festivalio momentų.

Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 17 val - "ENTER MENAS I" Šiaulių Dailės Galerijoje.
Parodos „foto/karto/istorio/grafijos“ atidarymas ir knygos pristatymas (kur. V. Michelkevičius, A. Narušytė ir L. Michelkevičė) ir R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“.

V. Michelkevičiaus ir "komandos" paroda „foto/karto/istorio/grafijos“, aplankiusi Kauną ir Berlyną (sic!) atkeliavo ir į Šiaulius. Išsamiau su ja susipažinti galima 3XPOZICIJA.LT portale - čia rasite ir fotoreportažą iš festivalio. Pirmą kartą projektas pristatytas 2007 m. gruodžio 13 d. „Prospekto“ galerijoje, Vilniuje. Jau nuo pat pirmųjų pristatymo dienų projektas sukėlė nemažai diskusijų, susilaukė kontraversiškų vertinimų ir iškėlė iš esmės naujų klausimų apie pačią Lietuvos fotografiją kaip istorinį ir kultūrinį reiškinį.

R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“ - tai Šiaulių Dailės Galerijos rūsyje esančiame kambarėlyje įrengtas "švediškas video-stalas". Lankytojas patenka lyg į slaptą, privačią erdvę, kurioje ant stalų išdėlioti televizoriai transliuoja savarankiškus vaizdinius ir garsinius naratyvus. Įspūdį, kad instaliacijos autorius žino apie truputį nustebusius lankytojus, patvirtina tik prie televizorių pritvirtinti rašteliai "Garsą galima reguliuoti". Visa kita - pritemdyta erdvė, apie paukščių gripą informuojantys lapeliai ant sienų , video montažinės aplinką atkartojanti atmosfera - sukelia keistą nuojautą, jog čia vyksta kažkokie neaiškūs dalykai (kuriuos išsiaiškinti ir buvo galima pačiam susidėliojant iš televizorių sklindančių pasakojimų kompoziciją).

Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 18 val. - "ENTER MENAS II" „Elnio“ fabrike (Vilniaus g. 72).
Projektas „Piešimo kambarys“ (kur. V. Budrevičiūtė). Dalyviai: Ugnius Ratnikas, Geistė Kinčinaitiytė, Vaida Budrevičiūtė, Pierre Mozain, Nicolas Zimny, Deimantė Kondrotaitė, Žaneta Jasaitytė, Karolis Laurinavičius, Alvydas Liūtaitis, Aušra Vaišvilaitė, Tomas Beržinis.

Šiauliai turi išties potencialią industrinę erdvę:

Balandžio 18 d., penktadienis, 11 val. - "ENTER TEORIJA" Šiaulių Dailės Galerijoje.
Teorinė konferencija: „medijų a/socialumas“. Pranešėjai: G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, T. Čiučelis, S.Valiulis, Ž. Pečiulis, R. Šukaitytė, V. Michelkevičius, V. Kinčinaitis. Po konferencijos - V. Klimašausko knygos „Alfavilnius“ pristatymas.

Visų pirma, dėl vienokių, ar kitokių priežasčių konferencijoje nedalyvavo pusė dalyvių (G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, S.Valiulis). Vaizdus ir konferencijos pranešėjų mini-paskaitas rasite čia.

Antra (nors tai nebūtinai yra minusas), konferencijos tema buvo išties plati. Ji garantavo, jog pranešėjai tilps į teminį lauką, reikalaujantį kone atskiros disciplinos ir išsamių tyrimų. Sprendinio tokiai problematikai, žinoma, neįmanoma atrasti nedidelės konferencijos rėmuose, bet - kita vertus - tikslas buvo greičiau pačių klausimų iškėlimas. Nors ir gana lėtai, bet medijų kritika Lietuvoje daro pirmus žingsnius. Labai svarbu aptikti Lietuvos kritikų ir teoretikų individualias pastangas pažvelgti į medijas kaip į naują reiškinį, ar net naują discipliną, reikalaujančią atitinkamo probleminio lauko ir atitinkamo žodyno reiškiniams apibūdinti.

Balandžio 18 d., šeštadienis, 20 val. - "ENTER ANIMACIJA" Šiaulių Dailės Galerijoje.
A. Petrulienės interaktyvios animacijos projektas „Stumbras ant taburetės“ (pristato: Menų spaustuvė“).

Itin malonia ir festivalį vainikuojančia staigmena tapo Auksės Petrulienės animacijos performansas. Po jos pasirodymo buvau paprašytas paimti is Auksės videointerviu "Šiaulių Televizijai", todėl truputį išsamiau sužinojau apie šią neįprastą ir labai intriguojančią performanso, muzikos ir animacijos sintezę, kurią pati autorė vadina "psilikono teatru" (psyche + silikonas). Siūlau įdėmiau panagrinėti šios kūrėjos darbus ir veiklą - apie tai sužinosite puslapyje www.aukse.lt. Pažadėjau Auksei paanalizuoti jos veiklą ir publikuoti kritinį straipsnelį, ką netrukus ir padarysiu.

Post Scriptum

O neoficialioji festivalio dalis baigėsi kur kas vėliau - naktį iš šeštadienio į sekmadienį, pačiame Šiaulių centre. Tai buvo festivalio svečio iš prancūzijos Nicolas Zimny atliktas performansas-akcija, kurios metu alėjoje šalia "nykštukų" purškiamais dažais ant šaligatvio jis bandė išpiešti 51 baltą žvaigždę ir transformuoti Kaštonų alėją į "Hollywood Walk of Fame". Kodėl 51? Todėl, kad Amerikos vėliavoje jų yra 50, o Lietuva - 51-oji. Kodėl žvaigždė? Todėl, kad Nicolas Zimny itin patinka konceptualios ideologizuotos formos. Nuo pat gatvės pradžios nusidriekė didelių, baltų žvaigždžių virtinė, tačiau... ji baigėsi ties 26-ąja, kadangi baigėsi dažai. Paaiškėjo, jog vienas iš dviejų flakonėlių buvo pavogtas. Tačiau Nicolas nepasimetė ir savo performansą vainikavo štai tokiu užrašu tiesiai ant šaligatvio: "Norėjau nupiešti 51, bet baigėsi dažai". Kai tik Nicolas kartu su mumis - visa performansą stebėjusia ir moraliai menininką palaikiusia palyda - sugrįžo į Galeriją, prisistatė policija. Viskas atrodė taip, kaip ir turi būti: neklaužados menininkai atlikę konceptualų performansą vidury kameromis stebimo naktinio miesto skubiai pasišalina, o policija pavėluotai atvyksta į įvykio vietą ir sužino, jog dažai yra automobiliniai ir teks dar ilgai palaukti, kol nustebusių Šiauliečių batai ištrins jų pėdsakus.

Hello world!

Mindaugas.

“Gegužės 3 dieną daugiau kaip 6500 žmonių išjungs savo kompiuterius 24 valandoms. Kodėl? Vieningo atsakymo į šį klausimą nėra.“ (Karolis Pocius)

Aš tiesiog kvėštu iš džiaugsmo ir išankstinio pasididžiavimo, kad akcija pavyks! Mes įrodysime, kad tiksliai žinome, kur yra “Power“ mygtukas! Skubėkime registruotis dalyvių sąraše - štai čia. Juk tai unikali galimybė aplenkti kitų šalių “mygtuko žinovus“.

Be jokios abejonės, aš nedvejodamas užsiregistruočiau ir kitose akcijose, tikiuosi, jos bus anksčiau ar vėliau paskelbtos:

- diena be vandens, elektros, šildymo
- mėnuo be darbo, gyvenimas be sekso, “skelk kaimynui antausį“ ir visose kitose akcijose!

Net šiurpas nugara eina, neįtikėtinas adrenalino antplūdis! oi negaliu, visą dieną junginėsiu tą mygtuką! :D

Ką girdžiu naujienose? Kažkam užkliuvo Lithuania pavadinimas. Kažkam didžiausia problema - Uspaskich namų režimas. Kokį ženkliuką pasidarė Zuokas? Didžiausią tiražą turi žurnalas “Žmonės“. Kada gi pagaliau nereikės vizos į JAV??? (visi emigruosim). Ar pavyks Muntianui sausam išlipti?

Marazmas? Ne, tai tiesiog manipuliacija žmonėmis. Užkimškim ausis ir protus šūdo lavina televizijoje, laikraščiuose, internete - gal niekas nepastebės, kad infliacija pensininkus Anapilin, o studentus - į svečias šalis išsiųs... Gal nesuprasim, kad būsto paskolų daug kas nebeišgalės mokėti, o pačio būsto - parduoti už sumokėtą kainą... Kad gyvensim kamščiuose kelyje, kur kažkas karą paskelbė.... variklius išsijungę (brangus benzinas, o mes už švarią aplinką!)

Kam tai apsimoka? Ogi tiems, kas pliusą savo atliktų darbų sąraše padės, tiems, kas problemų neturi - kam viskas pinga (na negaliu aš Kirkilo auksinės frazės pamiršti) ... Ogi mūsų išrinktiesiems, tautos žiedui tai naudinga - juk, išsprendus šalies pavadinimo “problemą“, bus didelis darbas nuveiktas šalies įvaizdžio gerinimui. Tiesiog sovietmetis - dešros nėra, bet į kosmosą skrisim :))))

Ką jau šnekėt apie lozungą “Lietuva - drąsi šalis“... Jis puikiai derės “ką rengsies šiandien“, “vieninteliai (tpfu, šiuolaikinės) technikos ekspertai“, “čia verta sugrįžti kasdien“, “Vinius - kultūra besidomintis miestas“  kontekste... bla bla bla...

O šalis mūsų - tai ne gražus logotipas, ne skambus pavadinimas ar šūkis. Ne, ši šalis - tai mes patys. Mes - paniurę, pikti ir nelaimingi... ryte pavargę žmonės miesto kamščiuose. O gal kaime, kur net autobusai nebevažiuoja...

Visa tai niekis, svarbu įvaizdį kelti :) Siūlau ir herbą keisti -  iš Vyčio kardą atimti. Mes drąsūs, bet ne karingi, tiesa? Ir uodegą žemyn reikia... Štai ir nubrėžiau ateities veiklos gaires :) nemokamai, kad tik įvaizdis pagerėtų.

P.s. dalis citatų gali būti netikslios - ir nesivarginsiu ieškodamas, neverta.

"Naujųjų medijų kalba" - kodėl ji, kodėl dabar, kodėl lietuviškai?

Trumpai apžvelgiant projekto esmę, ko gero, pirmiausia reikėtų nusakyti tam tikrą situacijos problematiką. Šiuo atveju problema yra dvilypė. Visų pirma, Lietuvoje jaučiamas naujausios kritinės literatūros apie naująsias medijas trūkumas. Didžioji naujausios šviečiamosios ir metodinės literatūros dalis yra užsienio kalba, todėl atsiranda sunkumų dėl jos integravimo į edukacines programas bei idėjų sklaidos plačiojoje visuomenėje. Internetinis žurnalas www.balsas.cc šiandien yra kone vienintelis skaitmeninis "Prometėjas" Lietuvoje.

Kita problemos pusė - tai naujųjų medijų kritinio diskurso formavimas, kurio strategijas galima apčiuopti dažniausiai tik marginalinėse kultūrinės raiškos sferose. Imantis bendros medijų istorinės apžvalgos atsiranda netikslumų ne vien dėl kultūriškai įteisinto teorinio modelio nebuvimo, bet ir dėl termninijos, sąvokų neapibrėžtumų.

Tam, kad Lietuvos kultūros kritikai, dėstytojai, medijų aktyvistai, menininkai ir studentai galėtų adekvačiai vertinti bei kalbėti apie aktualius naujųjų medijų kultūros reiškinius, reikalinga terminologija, kuri padėtų plėtoti kritinį naujųjų medijų diskursą. Tai būtina norint turėti autentišką balsą ir kritišką nuomonę, o ne tenkintis pasyviu, informaciniais greitkeliais atplūstančių idėjų replikavimu. „Naujųjų medijų kalba" atitinka vadovėlio, gido, pažintinio leidinio formatą. Be to, knygoje bus pateikiamas ir specifinių terminų bei sąvokų žodynėlis, kuris bus sudarytas išvertus knygos tekstą.

Lietuvos kontekste tai bus pirmoji knyga, kritiškai nagrinėjanti naująsias medijas ir pateikianti istorinę medijų raidos analizę. Knyga pirmiausia bus aktuali akademiniam šalies sluoksniui (studentams, dėstytojams), menininkams, naujųjų medijų aktyvistams, kultūros istorikams ir kritikams. Ji galės būti įtraukiama į universitetines mokymo programas, tapti pažintine priemone humanitarams ir visiems, kam įdomu susipažinti su naujosiomis medijomis ir apčiuopti istorines šiuolaikinės technokultūros gaires.

Projekto iniciatoriai ketina pasikviesti L.Manovichių į Lietuvą paskaitų ciklui ir seminarams, kritinėms diskusijoms ir naujausių medijų meno tendencijų aptarimui.

Tokios štai gairės. O kol kas - prie darbų.

Projektu bus siekiama sudaryti naujas tarpkultūrinio bendradarbiavimo sąlygas, kurios padėtų naujai pažvelgti į tautinių mažumų problemas, kultūrinę savimonę ir identitetą. Projektas orientuojasi į socialinę tautinių mažumų atstovų integraciją ir pasitelkia identitetą formuojančius ženklus, idiomas, prietarus, išankstines nuostatas, stereotipus kaip pagrindines dialogą skatinančias, provokuojančias ir pozicionuojančias priemones. Naudojama viešumo strategija ir gana plati projekto realizavimo geografija (ekspozicijos Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Voketijoje) padės pasiekti didesnę auditoriją ir paskatinti intensyvesnį dialogą tarp Lietuvos ir užsienio menininkų, prisidės prie Lietuvos kultūros sklaidos.

Šio idėja projekto iniciatoriams kilo ilgai diskutuojant ne tik apie tautinių mažumų statusą, jų galimą ir esamą padėtį Lietuvoje, bet ir apie asmenines patirtis. Kaip teigė projekto kuratorė R.Černiauskaitė, „kartais tam, kad pripažintum elementarias tiesas, reikia peržengti nemažai prietarų ir baimių, kurios ilgainiui susiformuoja visuomenėje, kuri atsisako paprasčiausių bendravimo su kitataučiais formų. Žinoma, dažnai bendravimui trukdo kalbiniai barjerai, tačiau šiuo atveju universali meno kalba padės atrasti naujas bendravimo perspektyvas.“

Projekto kuratorė: Rimantė Černiauskaitė („Lietuvos-Vokietijos Forumas“);
menininkai: Tomas Čiučelis ir Jovita Ambrazaitytė.

Detaliau apie projektą

Pagrindinė projekto dalis – meninės „dirbtuvės" tautinėse bendrijose, kurių metu bus surengta fotosesija su visais norinčiais. Ketinama portretuoti žmones, priklausančius kitoms kultūroms ir tuo atskleisti žmonių tautinio identiteto ženklus, kuriuos kiekvienas žmogus sąmoningai, ar nesąmoningai siekia parodyti. Fotografijose žmonės bus vaizduojami kaip socialiniai vienetai, išoriškai (savo apranga, laikysena, atributika) vienaip, ar kitaip deklaruojantys savo kitatautiškumą, kadangi šiuo atveju būtent vizualios skirtybės, „kitoniškumas" formuoja asmens tapatumą. Tai kūrybinis žaidimas, kuriame formali estetinė forma (fotografuojama visu ūgiu, sklaidytoje šviesoje, neutraliame, baltame fone), rodomi jausmai ir simboliai tampa pagrindiniais meninės kalbos elementais. Visa projekto „dirbtuvių" metu surinkta medžiaga, visi padaryti portretai bus naudojami parodose, kurios bus rengiamos Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vokietijos miestuose. Parodos vyks viešosiose erdvėse – miesto aikštėse, skveruose, kur videoprojekcijų pagalba vaizdai bus projektuojami ant pastatų sienų. Kartu su portretais videoprojekcijų ant pastatų metu bus rodomi ir tekstai, funkcionuojantys ir kaip savarankiški konceptualiojo meno kūriniai, ir kaip integrali projekto dalis, padedanti aiškiau perteikti projekto idėją ir siekius. Tam bus naudojami specialiai sukurti ir videoprojekcijoms miesto erdvėje pritaikyti tekstai (plačiau apie projektą "Keistos tiesos" - http://tomchatter.wordpress.com/keistos-tiesos/). Į viešąją erdvę orientuota projekto forma atspindi pagrindinę jo idėją – integruoti „kitoniškumo" ženklus į kasdienes erdves, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir ieškoti naujų to dialogo formų. Miestuose, kuriuose vyks parodos, taip pat bus rengiamos analogiškos „dirbtuvės" su vietinių tautinių bendrijų nariais ir nauja medžiaga papildys esamus ekspozicijos portretus.

Vieta: Vilnius

Laikas: Balandžio mėnuo.

TRUMPAI APIE PROJEKTO AUTORIUS IR JŲ VEIKLĄ

Rimantė Černiauskaitė

Klaipėdos universiteto Baltijos šalių istorijos magistrė (2001 m.), projektų vadovė, asocijacijos vadovė. 6 metus dirbo Nidoje Thomo Manno memorialiniame muziejuje, bendradarbiavo su Thomo Manno kultūros centru, dirbo festivalių direktorės asistente, Klaipėdos jūrų muziejumi (buvo INTERREG 3 projekte istorinės dalies ekspertė), knygų „Neringos veidai“ ir „Iš priklausomybės – į nepriklausomybę“ sudarytoja, staripsnių autorė. Traptautiniame Thomo Manno festivalyje 2006-2007 m. buvo parodų kuratorė. Organizavo ir vadovavo tarptautiniams meniniams projektams „Gamta ir žmogus“, kuriuose menininkai kartu su mokytojais biologais sprendė įvairias gamtosaugines problemas. Organizavo ir skaitė pranešimus meniniuose ir taip pat istoriniuose tarptautiniuose projektuose pvz. 2007 m. tarptautinės “Kultūrų savaitėje”.

Tomas Čiučelis

Vilniaus Dailės Akademijos bakalauras (2005), konceptualaus meno kūrėjas, vertėjas. Bendradarbiauja su VšĮ „MENE“ bei internetiniu portalu apie aktualią ir medijų kultūrą www.balsas.cc, verčia straipsnius, knygas (N.Chomsky „Hegemonija arba išlikimas“, L.Manovich „Naujųjų medijų kalba“). Dalyvauja parodose su savo skaitmeninėmis teksto instaliacijomis (2006 m. paroda „KOMENTARAI@3xpozicija.lt“ Fotografų Sąjungos galerijoje, Vilniuje; 2007 m. personalinė paroda „Keistos tiesos“ Klaipėdos Parodų Rūmuose).
Projekte „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ dalyvauja kaip konceptualių tekstų autorius. Šie tekstai bus pateikiami ir kaip savarankiški kūriniai, ir kaip sudėtinė projekto dalis.
2004 m. atsiradęs ir nuo to laiko nuolat papildomas projektas „Keistos tiesos“ įgauna vis naujus pavidalus, kurie prisitaiko prie įvairių kontekstų. Projektu „Mes visi vienodi, visi skirtingi“ pradedamas naujas „Keistų tiesų“ etapas, įgavęs pavadinimą „Tekstai miestui“.

Jovita Ambrazaitytė

Vilniaus Dailės Akademijos bakalaurė (2005). Dirbo LDM Gudyno restauravimo dirbtuvėse, fotografe (2005-2007). Publikuotos fotografijos „Lietuvos dailės muziejaus metraštis” (2007), „Vilniaus universiteto herbariumo senoji kolekcija“). Projekte „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ dalyvauja kaip portretų fotografė.
“Įdomu, kaip portertauojamieji atskleis save priešais objektyvą, ar galima bus įžvelgti jų tapatybę? Man šis projektas veikiau panašus į žaidimą, kuriame per fotografiją ieškoma būdų pažinti „kitą“. Panašiu principu kažkada susipažinau su savo kaimynais. „Polocko 8“ (diplominis darbas, audio- video instaliacijoja, UMI galerija,2005). Todėl nudžiugau gavusi pasiūlymą dirbti šitame projekte. Noriu išbandyti savo santykį į žmogų per fotografiją. Džiugu, kad galiu išeiti ir stebėti – fiksuoti didesnes žmonių grupes (šiuo atveju - tautines mažumas).”

Daugiau informacijos:

Rimantė Černiauskaitė, „Lietuvos-Vokietijos Forumas“

mob. +370 618 57709, info@ltdeforumas.lt

Pirmas tiesiog spontaniškai kylantis klausimas yra grynai techninis: kuo šis laiškas yra ypatingas, kad jo persiuntimas naujiems adresatams yra apmokamas? Jei šis technologinis sprendimas yra realus, tuomet spontaniškai kyla ir sekantis, jau grynai socialinis klausimas: ar tokia tinklaveikos "bankininkyste" gali pasinaudoti visi? Galima pabandyti įsivaizduoti savotišką "abonentą", kurį išsipirkus kiekvienas siunčiamas laiškas yra apmokamas - visai, kaip skambučiai mobiliuoju
telefonu kai kuriuose planuose. Jei pastaraisiais yra manipuliuojama marketingo pagalba, tuomet kodėl atitinkamos manipuliacijos negalėtų vykti ir elektroninių laiškų pagalba? Atrodo, čia patenkama į mažai išviešintą sritį, kuri drąsiai gali vadintis prietarų ir gandų pasauliu. Kas negirdėjo apie pasiūlymus užsidirbti milijonus tiesiog sėdint "prie interneto"?

Bet iš tikrųjų, didžiausią minties judesį sukelia tokių laiškų forma. Ji paprasta, kaip ir pati tragedija, kuri atlieka manipuliatyvų vaidmenį ir reikalauja laiško gavėjo dėmesio. Tragedijos yra paprastos - tai konkretūs faktai. Gailestis, kuris kyla tragedijos (arba jos regimybės) akistatoje, šiuose laiškuose staiga įgauna svarbiausią ir praktiškai pritaikomą vaidmenį: priešingai, nei žiūrint televizorių ar skaitant laikraštį (t.y., vienpusės komunikacijos atvejais), siūloma atlikti praktinį veiksmą - išreikšti solidarumą aukoms (arba aukos reprezentacijai). Informavimas, jog gailestis gali būti tiesiogiai transformuotas į realią pagalbą faktiškai nieko neatliekant, tik persiunčiant laišką, yra esminis kliuvinys siekiant priimti tokią iniciatyvą neužduodant papildomų klausimų. Čia abejojama ne pačia tragedija, o jos reprezentacija, pačia jos reprezentavimo forma, kuri tinklaveikos praktikoje akivaizdžiai tapo "įteisinta" kaip "nerašyta taisyklė". Tačiau "nerašytos taisyklės" kategorija bendruomenes motyvuojančių veiksnių tarpe yra pati slidžiausia.

Tinklaveikos aktyvizmas (network activism) turi ne vieną atmainą. Pavyzdžiui, socialinės ir politinės akcijos renkant atitinkamų interesų grupių atstovų parašus: protestai prieš žiaurumus Irake, Birmoje, Tibete ir kt. (pvz. www.avaaz.org); pilietinės gyventojų akcijos protestuojant prieš neskaidrius regioninio, ar valstybinio lygio veiksmus (pvz., www.peticija.lt ir kt.). Tačiau jų kontekstas ir taikinys yra viešasis interesas. Galima įsivaizduoti tokių iniciatyvų metu surinktas lėšas už kiekvieną persiųstą laišką - jos būtų realiausia parama realioms problemoms. Tačiau kol kas net siekiant pagalbos didžiulėms tragedijoms (pvz., Tibete vykstantiems žiaurumams), renkami ne "už kiekvieną persiųstą pagalbos prašantį laišką gauti 3 centai," o visų pritariančijų parašai. Tai viena iš nedaugelio galimybių, kuria gali pasinaudoti tokios laikinos, geografiškai atskirtos pritariančiųjų bendruomenės.

Laiškas, kurį gavau šįryt, buvo jau persiųstas mažiausiai šimto gavėjų. Iš tikrųjų, tai buvo tiesiog tinkle šmėkštelęs fantomas, visai kaip greitasis traukinys, kurio viename lange akimirkai pasirodė kažkos pažįstamas veidas - kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų.

ABSTRACT: Networked feelings

This post concerns e-mailed "letters of misery", which have to be forwarded as many times as possible to cover some sort of "emotional network", members of which contribute financial support to the object of pittyness by the act of forwarding the letter. The simplicity of this process implies the humane nature of the message, needless to say that it also bares the unstated injunction of being "guilty" in case of refusing to contribute. You receive no external punishment or emotional pressure simply because it is you who decides weather to obide or disobey to this moral injunction inscribed in the specific form of such letters. The nature of such a phenomenon is to be considered as purely emotional and thus authoritative. The act itself is as simple as if it was almost nothing, as if it was just nodding your head approvingly as you answer a question about the humane nature of compassion - a mere truism. It is an act of pure networked nobility, as it were.

The structure of such a letter can be rendered as follows:

1. The main emotional trigger (usually the picture of a seriously sick child);
2. Context for the message, assuring the "realness" of the act (some personal information - names, places, causes of the tragedy);
3. Assurance that the object of compassion receives financial support as you contribute to the process of forwarding the letter (it is usually stated that the object of compassion receives a certain sum as a result);
4. Basic instructions about forwarding the letter.

The practice of gaining financial support from specificaly charged e-mails might be an interesting issue while talking about the role of media in new forms of contribution inside the networked communities. Further thoughts on the subject are to be published later.

NK95 maloniai kviečia
į Naujosios kairės auditorijos viešą diskusiją, kuri vyks
2008 m. kovo 27 dieną, ketvirtadienį, 19:00 val.
klube ,,Artistai” (Kazimiero g., Vilnius).

Tema:

Lietuva – fašistams?..

Ką iš tiesų išvydome kovo 11-ąją – rasizmą, fašizmą, ,,jaunimo subkultūrą”, underground'ą, underclass'ą?..

Kaip toli nuo girdėtų šūkių mūsų konservatyvioji dešinė?

Kokios prielaidos fašizmui plisti šiandieninėje Lietuvoje?

Pranešėjai:

Tadas Leončikas (sociologas, etninio nepakantumo tyrinėtojas)

Giedrius Kiaulakis (istorikas, pilietinės visuomenės projektų organizatorius, studijos ,,Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje" (2002) autorius)

Visi maloniai kviečiami dalyvauti!

 

Migrating is reality. Reality is migrating.

 http://www.migrating-reality.com 

The "Migrating Reality Project" ** organized between 04-05 April 2008 at GdK, Gallerie der Kuenste in Berlin is a live platform to discuss the mixing and remixing of art forms and digital data flows within the context of the current worldwide reality of migration.

From 01 March in cooperation with the online zine balsas.cc for media and technology (http://www.balsas.cc) we are initiating a focused look at the migration between reality, media, technologies, art, spaces, disciplines, politics, and networks. Migration interests us in cultural and technological aspects as well as in aspects of the movement of different objects and subjects. Balsas.cc has been publishing online in Lithuanian and English from Vilnius, Lithuania since 2005. Every fourth month it announces a new topic and as of now "Migrating Reality" is open for your interpretation.

We invite the submission of texts, sounds, and visuals (photo, video, etc) which will help us to delve deeper into the subject during the Berlin project. Balsas.cc is stimulating interest in the generation and publishing of ideas online -- the most interesting of which will be published in the printed catalog at the end of 2008. We are interested in not only pure texts but also in migrating formats, interdisciplinary discussions, interviews, and the meetings of artists and theoreticians. Please submit texts in English, German, and (or??) Lithuanian to balsas@vilma.cc.  The rolling submission and publication period is from 01 March to 01 June.

Editorial Board: Vytautas Michelkevicius, Mindaugas Gapsevicius, Zilvinas Lilas and John Hopkins

** Migrating Reality, http://www.migrating-reality.com