Žaidimas paprastas. Ji pasako man. Aš tai pakartoju. Tu atsakai. Ir viskas prasideda. Tuomet mes apsidairome. Aplink penktadienis. Nors kalendorius įkyriai cituoja antradienį. Tą antradienį! Kurio mes neatsimename. Ir kuris neatsimena mūsų. Visų mūsų. Tu patikslini. Mano žodžius. Aš juos jau užmiršau. Dabar aš valgau. Tai ištariu garsiai. Ir pusryčiai baigiasi. Rytas. Jis taip pat eina į pabaigą. Taip. Tą pačią pabaigą. Tu išrėki du žodžius. Absento fėjos. Mūsų žvilgsniai prasilenkia. Menamoje jų sankirtoje verda smegenų žievelės. Mes jų nematome. Ir tu užuodi tylą. Kažkas paklausia. Lūpomis. Arba jų raudoniu nuspalvintas klausimas tampa klaustuku. Klaustuko paklausiu apie kažką nesvarbaus. Jis įsižeidžia. Šiandien. Dabar. Kai mes įžengiame į absento fėjas. Filmas prasideda. Kameros vaidmenį atlieka rožiniai drambliai. Jų švelnus kailiukas. Tu pastebi. Aš pritariu. Bet negaliu dairytis. Mane seka. Kas? Tai kažkas tavo viduje. Mano atsakymas paralyžiuoja pokalbį. Pokalbis atidėtas. Tenka keisti temą. Apsikeičiame temomis. Jaučiuosi lengvai. Tik tavo žodžiai ilgėja. Jie tampa ilgomis salomis. Be gyventojų. Be mūsų. Be kažko svarbiai paprasto. Tu svarbėji. Mano akių tankyje. Ugnis išlaisvina alkoholio poveikį. Kaip gera kvėpuoti beorėje erdvėje. Kur tu? Šalia savęs matau kitą save. Gerai. Kas gerai? Paklausia kitas aš. Kas gerai? Paklausiau aš. Kada? Neprisimenu. Prisimenu tik atsakymą. Jį nufilmavo rožiniai drambliai. Arba jų kalbančios šeimos. Jie kalba. Mes žiūrime. Į vienas kitą. Kitu kampu. Arba išvis be jo. Tu paklausi apie meilę. Mano lūpos išduoda paslaptį. Vaizdas ima kartotis. Naktis? Naktis ir absento fėjos. Naktis? Klaustukas vėl atkakliai braunasi į smegenis. Aš susinervinu. Ir imu kramsnoti niekuo dėtą delfiną. Jis mėgsta būti valgomas. Pats vakar prisipažino. Mes susipažinome. Vakar. Žinot, kaip būna. Taip. Atsakymas priimtas. Jis jau mano kišenėje. Visuomet jį pasiimu. Kad ir kas atsakytų. Ar paklaustų. Aš bandau prisiminti. Naktis? Apsidairau. Mintyse dūsta delfinai. Mintyse gyvena blogis. Ne! Kažkas bando prisiminti kažką gera. Gėris gimsta išsigimusių dramblių šeimose. Juos vadina rožiniais drambliais. Nes jie filmuoja dūstančius delfinus. Mano mintyse. Ilgos salos tampa dar ilgesnės. Dar ilgesnės. Tu juokiesi. Iš pavasario? Ne? Tai iš ko? Klausdamas prisidegu svajonę ir užsidaręs joje sprogstu. Milijoną kartų. Sprogstu. Milijoną kartų. Smegenys nori dar. Bet kūnas ilsisi ant sienų. Čia kraujas? Ne. Tik atskilusios kūno dalys. Jos ilsisi. Naktis?

8:00. 8:15. 8:45. Nieko. 9:00. 9:10. Ir vėl nieko. 9:22. 9:35. Nieko nevyksta. Diena tęsiasi. 12:30. Niekas neateina. 12:12. Niekas. 12:31. Nieko. Nieko asmeniška. Nieko. 00:00. Kita diena. 13:15. Mes susitikome. 16:57. Ir vėl. 16:55. Šaltos cigaretės. Dūmai. 17:20. Viskas baigiasi. 20:20. Girti žvilgsniai. Žingsniai. 20:21. Mes neatsisveikiname. Tik nusiperkam vienas kito pinigines. 20:23. Dar kartą. Ji ištaria svetimą vardą. Svetimo žmogaus. Ji sako tai aš. 20:30. Aš nieko nekalbu. 20:32. Jau seniai. Stoviu ir dairausi. Pro šalį. 20:50. Jaudinantys mašinų žvilgsniai. Žingsniai. Į šviesą. Susitinkam su Ponia H. Pasisveikinam. Be žodžių, bet vis taip pat maloniai. Kaip ir vakar. Ponia H primena Ponią G. Gal tai likimas. Nemanau. Bet jei pažvelgtumėte man į akis. Nustebtumėt. Jų ten nėra. Ten žaliuoja agrastų krūmas. Visais metų laikais. Dieną ir naktį. Jis stebi. Manau save. Gal kas nors ir nežino kad aš agrastas. Bet jis to neslepia. Žaliuoja. Aukštyn galva, kurią kartais pasiskolina iš manęs. Šiandien aš geras. Nes galvoju apie agrastus. Jie tokie trapūs. Ypač mėnulyje. Kur akys neturi ko įkvėpti, todėl iškvėpdamos galvoja apie gyvenimą. Jis tampa taupomas. Tampomas. Visai ne kaip agrastas. Ponios H skruostai mažumėlę paraudonuoja. Agrastui tampa nejauku. Jie kalbasi apie akis. Jų nėra. Tai prisimena Ponia G, kurios dabar nėra. Bet apie ją pagalvoja agrastas. Tai ima mane nervinti. Jaudinti. Žavėti. Narvo durys atsidaro ir scenoje pasirodo Žvėris. Ponia H ima juo žavėtis. Žvėrimi. Aš sužvėrėju. Bet aš ne agrastas. Ne. Ji tai taria su jausmingu lengvumu. Kol baigia gerti kavą. Daina pasibaigia. Prasideda kita. Kita H. Kita G. Nors Ponios jau seniai miega skaitau jų laiksraščius. Kaip agrastas. Ir žvėris. Ir mėnulis ima leistis. Sakau jam palauk. Bičiuli. Aš jau greit. Jis atsako. Mano žodžiais. Tai malonu. Tai madinga. Cha. Aš tik šoku čia čia čia. Kaip agrastas. Žalias žvėris. Jie rodo, kad neturiu akių. Rodo pirštais, kurie paskęsta galvoje. Braunasi į mintis. Ponia pabunda. Ji rėkia, nes nieko nemato. Ji pagalvoja. Kad turi mano akis. Jų nėra. Prisimena Ponia G. Agrastas gyvas. Sušunka žvėris ir užmiega. Narve. Tai jo laisvė. Taika savyje. Kvailas disko tęsiasi. Amžinai. Kol vieną akimirką suskambo telefonas. Alio. Sako ponia H Poniai G. Alio. Sako Ponia G Poniai H. Cha. Ir pokalbis tęsiasi. Agrastas vėl nieko nesupranta. Paimu viską aiškinti. Suaiškinu. Viskas tampa išieškota. Truputį. Man niežti smegenis. Jie sako negaliu jų pasikasyti. Žuvau lėktuvo katastrofoje. Liūdna. Išeiti neatsisveikinus. Bet aš atsisveikinau. Su Ponia G. Su Ponia H atsisveikino agrastas. Žvėris taip ir liko laisvėje. Viskas baigėsi gerai. Tik nežinau kur aš. Bet tai ne klausimas. Greičiau atsakymas. Trumpas? Bet ilgai sugalvotas. Praeityje daug tardavausi su agrastu. Jis protingas. Tik žalias. Jei suprantat ką noriu pasakyti. Todėl šįkart patylėsiu. Tyliau. Galit pažadinti žvėrį. Bet jis miega. Blogiau nebūna.

{išspausdinta Delfi.lt Plunksnos Brolijos skiltyje}